Negaliu paliesti, kai gumulas gerklėje voratinklį pina.
Negaliu apsimest, kad ne, ne ... Kankina toks vakaras kaip šis.
Kaip skaidriai per stiklą, per tylą matau žingsnius trapios jaunaties pirštų,
Ir aš negaliu apsispręst, kuriuo pirštu į savo laimę pamot.
Ir abejoju, juk žmogiška apie kažką sekundėms pralekiant galvot.
Pasakyk man virpesį,
Kodėl tu šiandien liūdesio plonom stygom mane taip ... įtempi.
Subręsk mintie, nebylioji, išplauk, išplauk.
Rankomis suspaudžiu vokus stipriai, tačiau neveiksmingas burtas.
Subręsk mintie, nebylioji, išdžiūk,
Nebepalik manęs vienos su drobe drėgna.
Ačiū , kurie teka kartu.:)
I jūsų dvejonę AR , jūs galite atsakyti tik pats. Mano liūdesio stygos įsitempia tik dėl manęs, kitų jos gali ir nepaveikti.Natūralu juk .:)
Turėjo tas gumulas persimesti ir į mano gerklę ir gal sugraudinti, arba įtempti ir mano liūdesio stygas, bet kažkaip man poxui. Gal aš toks sumedėjęs, o gal kūrinys neturi aštrumo prasiskverbti į mane.
Nepratekėjo.
įdomus eiliavimas, daug maišaties, bet viskas aišku. Nėra prie ko prikibti - jausmas, ką norėjote pasakyti, atskleistas.
P.s aš irgi daug ko negaliu. Pvz: sukurti šitokių, man patikusių eilių