susiliejo vakariai garsai ir nuščiuvo įkaitę,
kai atsimerkė akį naktis ir pro langą įėjo.
nejučiom aš tave pamačiau – mažą upės mergaitę
gniaužei sienos rankas, iškalbingai tylėdama vėjui.
kambary suradau, kai liga baigė ilgą kadrilį
man kvepėjo laužai ir vaidenosi juodi kamienai,
iš miškų padegtų, prie bažnyčios stovėjo numirę.
ten tave atradau – pasislėpusią ankančioj venoj
vieną žodį, kurį sutaupiau ir po patalu glosčiau
šitą naktį iškelsiu ir tėkšiu bejėgiškais gestais,
nes jame yra riksmo ir nemigos skaudančių klosčių:
o tave apkabinsiu kaip amžino poilsio fiestą
Yra ritmo strigimų, bet prie eilėraščio visada reikia padirbėti, visada nereikia skubėti įdėti. Ten II eilutėje geriau būtų „atmerkė“ – išsilygintų rimas.
Logiškiau būtų ne "atsimerkė", o atmerkė" (be to pagal ritmą susikirčiuoja "atSImerkė", nors kirčiuojama "atsiMERkė"). Siūlyčiau tą eilutę taisyti taip: "Kai atmerkė blakstienas naktis ir pro langą įėjo". Ir kirčiuojama ne "JUOdi" (kaip išeina pagal ritmą, o "juoDI", tad čia siūlyčiau keisti į "tamsūs".
Vaje, kaip poetiškai, kaip glotniai.. (tik "vena" kažkaip ne man). Patinka man, kai rimuojasi tekstas, kai taip lygiai ir gulsčiai gulasi žodžiai, pinasi sąskambiai. Turite parako, turite:)
kai atSImerkė – reikia kirčiuoti atsiMERkė, bet tada stringa ritmas!
JUOdi kamienai – turi būti kirtis juoDI – todėl ir ši eilutė taisytina.
O visumoj eilėraštį vertinu kaip labai neblogas kasdienes pratybas ir tikiu, kad bus dar daug gerų eilėraščių! O gal ir yra, tik aš dar nesusipažinau. Sėkmės!