Ar kada bandėte atsisėsti ant žemės viduryje judrios aikštės? Ar kada bandėte stebėti praeinančiųjų veido išraiškas? Ar kada bandėte suprasti ką tuomet jaučiate pats?
Galvoti. Svajoti. Mylėti. Tikėti. Nepasiduoti. Gyventi. Kovoti. Nebijoti. Užjausti. Tikėti. Tikėti. Tikėti
Dauguma žmonių praeina susirūpinusiais žvilgsniais ir mobiliuoju telefonu prie ausies. Jie įnirtingai kažką aiškina individui, esančiam kitame laido gale, ir net nesusimąsto, kad viena po kitos praleidžia neįkainojamas akimirkas. Tik nedaugelis, kad ir kaip bebūtų keista, tik nedaugelis atkreipia dėmesį į merginą, sėdinčią viduryje, užvertusią galvą į dangų. Vieni švelniai šypteli, kiti praeina burbėdami jau įprastą frazę: „kur ritasi pasaulis? “
Žmonės tapo per daug įsijautę į savo pasaulį, greitą gyvenimo ritmą, savo problemas, todėl jie nebesugeba pastebėti to, kas dedasi aplink. Pasaulis jiems tapo visuma, o ne atskirų detalių mišinys. Tačiau nesugeba, nenori ar bijo suprasti - čia man dar klausimas.
O tu tiesiog sėdi ir šypsaisi. Nusivylimo ir širdgėlos perkreipta šypsena. Tačiau to niekas nepastebi. Niekam neįdomi ant šalto grindinio sėdinti mergina. Visi jie turi savo pasaulį.
Išsitraukiu kelias monetas ir numetu tolyn. Vienas, du, trys, keturi, penki. Tiek žmonių atsigręžė ir pradėjo dairytis. Tiek žmonių pastebėjo monetas. Tiek žmonių tąkart atsigręžė į mane. Tiek žmonių pasipiktinę nusisuko ir paspartinę žingsnį dingo minioje.
Akimirką dvejojau, ar man nesivaidena. Ar visa tai tikrai ką tik įvyko.
Tada užsimerkiau ir pažvelgiau į save iš vidaus.
Pulsuojantis venomis kraujas, kuris galėtų išgelbėti ne vieną vėžiu sergantį vaiką. Suteikti jam antrą šansą pamatyti gyvenimą. Pajausti jo skonį. Kančią. Neviltį. Ir trumpalaikį džiaugsmą už visus tuos skausmo persmelktus metus.
Plaučiai, kurie taip dažnai susitraukia įkvėpdami troškaus oro gurkšnį ar mėtinės cigaretės dūmą. Kartkartėm pasitaiko ir salsvas gėlių aromatas, tačiau su iškvėpimu jis tuoj pat baigiasi.
Širdis. Pagrindinis gyvenimo variklis. Niekaip nesuprantu, kaip ji ten dar nesprogo. Nenumirė. Nepasidavė. Ištvėrė. Nepavargo. Ne, ji pavargo. Labai, labai. Ji pikta. Kamuojama spazmų, nepageidautinų lankytojų. Ji gyva. Ir sakė dar šiek tiek pakentės. Truputuką. Dėl manęs. Nes ji tiki.
Jutimai. Klausa. Regėjimas. Skonis.
Ar bandėte įsiklausyti tylos. Kiek kitaip – neįprastai. Kad ji jūsų nevargintų, bet suteiktų ramybę, pasitikėjimą. Išgirsti tą nepakartojamą melodiją. Aš bandžiau. Nuolat tai darau. Bet tai sunku. Nevisada pavyksta. Bet kai pavyksta, aplink nieko nebejauti. Įsilieji į tą tuštumą, persikeli tarsi į kitą dimensiją nuo minčių, žmonių, garsų, nuo visko, kas tave kankina paprastame gyvenime. Tai tarsi pabėgimas. Atitrūkimas nuo tikrovės. Tai tarsi mažas, sunkiai pasiekiamas stebuklas. Tiesiog.
Šešėlis.
Pramerkiu vieną akį ir nužvelgiu prieš mane stovintį vyrą. Jis užstoja man saulę. Jis tarsi siena, kurią, abejoju, ar sugebėčiau įveikti. Tyliu ir klausiamu žvilgsniu žiūriu į jį. Laukiu kol ką nors pasakys. Bet jis tyli. Išsitraukia fotoaparatą ir padaro nuotrauką. Aš stebiu jo plastiškus judesius ir veidą. Be jokių emocijų. Kurį laiką jis žiūri į padarytą nuotrauką. Tuomet linkteli ir dingsta minioje. Šešėlis pamažu tolsta, kol galiausiai visai ištirpsta. Vėl pamatau saulę.
Taip pat yra ir gyvenime. Vienu momentu užslenka šešėlis ir viską matai tik juodomis spalvomis. Tu neturi jėgų pasislinkti į šalį. Daryti kažką kitokio, visuomenei nepriimtino, kad pasijaustum geriau, todėl nuolankiai lauki kol jis pats pasitrauks. O laukti kartais tenka labai ilgai. Labai. Ir kiekvienas laukimas, susitaikymas su esančia padėtimi tave žudo išvidaus. Naikina. Taip po truputį. Po mažą truputį, kad net nevisada suvoki tai. Tačiau kai šešėlis dingsta, atrodo būtum nuvertęs kalnus, atrodo pats tai įveikei savo valios pastangomis, bet ar visada? Ar neprisideda čia laikas, kuris dažnai būna geriausias vaistas? Taigi verta susimąstyti, kiek patys mes „susidorojam“ su bėda, o kiek mums padeda aplinka. 1: 0 aplinkos naudai.
Tuomet suvokiu, kad noriu namo. Ten, kur žalios sienos garantuoja man ramybę ir saugumą.
Viskas vyksta mūsų galvoje. Tik neseniai supratau, kad realybės nėra. Nėra nieko. Viską susikuriam mes patys. Arba gyvenam bandydami tai padaryti.
Atsistoju ir kaip šešėlis išnykstu judrioje minioje.
Manęs čia nebuvo.
Niekas nepasikeitė.
Tačiau dar ilgai ten skambėjo džiūstančios širdies pulsas:
Tikėti.
Tikėti.
Tikėti.