Pavasaris Kaune, bet
oras rauda
rudenio lietum,
išsiskirstėme kas sau
ir nieko nepasiekiu
laužiu
rupiamiltę duonos riekę,
ašara
bandau ją sudrėkint,
nes vanduo
ir tas jau pertekęs
ir pavydo šėmo
ir širdies kietumo
stambiažvirgždžio,
ir gyventi -
būt kitaip - nenoro,
ir nereik bijoti
Fukušimos oro,
jos radiacijos,
jei savoj širdyj
senos kartos
reaktorius.