aš rašau eiles, bet tai nereiškia,
kad žmonės man panašūs į gėles,
kad naktimis blyškus balkonais vaikštau
ar šluostaus tylumoj akis drėgnas –
juk išgeriu rytais pigoką kavą,
rūkau atvežtines cigaretes,
kaimyno žmoną kalbinu lyg savo,
sapne regiu jos meilės glamones.
o kartais apeinu liesoką bomžą,
ištiesusį maldaujamai rankas –
aš tik rašau eiles kada išdaužo
mažytę dalį forminio manęs.
tik kažkur ritmas stringa
"aš tik rašau eiles kada išdaužo(kyla klausimas kas išdaužo)
mažytę dalį forminio(mintis aiški kas tas forminis aš, bet neskamba tinkamai šiame žaismingame kontekste) manęs.
viskam galima surasti išeitį:
dėl pirmo galite nesijaudinti, manau, kad visai nedaugeliui rašančiųjų jie panašūs į gėles.
iš vakaro galite prisirišti prie lovos, o jei šito paprašytumėt kokios nors moters, prieš tai papasakojęs savo istoriją, tai taip išspręstumėt ir problemą su kaimyno žmona, nes moterys yra gailestingos ir tikrai liktų pasaugoti, kad neatsirištumėte.
ar kavą vertinate tik pagal brangumą?...juk galite pasirinkti giliukų, arba išsikasti pagaliau cikorijos šaknį ir tada ji visai nieko nekainuos, ta kava, bet bus vertinga, manau.
o jei bomžas moteris, tai ją puikiausiai galėtumėt panaudoti pirmajam variantui.
tikrai nėra padėčių be išeičių po saule, neusiminkite, sėkmės:)
Tiesiai šviesiai, aiškiai be užuolankų atskleista lyrinio herojaus nuotaika, emocijos, mintys, visa ką vadiname išgyvenimais. Geras tekstas, pasirašau.