geidulys

2011 06 15

Išblukęs garvežiukas liežuviu,
Ištraukė kalbą apie geismą iš kalnų
Gelmių. Ten akmenys ir uolos
Šiandien, dar tu – pražydusi
Gražiausia iš žarų. Šypsojais
Gaiviai mėnesienai, o žmonės
Per gilią rūko maršką įžvelgti
Bandė tavo baimę. Tokia trapi,
O delnas pilkšvas, akmenėtas
Ją bando liesti nuolatos. Bet tu
Žvilgsniu į juos žiūrėjai taikliai,
Kurio nuginti negalėtų net piemuo.
Ar kreivas vypsnis. Ne reik suprast
Ką kalba gilūs slėniai, juose
Nusėdo tiek minčių, apie kurias
Norėjau prasitarti. Man gėda –
Aš tavęs geidžiu, o tu matai
Manose akyse, tik tą besaikį
Apsėdimą, todėl tylėsiu...

Išeisiu meškerioti ne su draugais
Ar degtine, tik tam, kad vėl galėčiau
Patyliukais nusijuokti – ne tau, o
Skruostams atminimų, kuriuos man
Diktavai, kai būdavome kartu. Visus
Užsirašiau į knygą debesų, kuri vadinas –
Laukimu. Kai vėl užklups tave spigi
Šviesa ištrūkusi iš narvo, priglausk,
Nors alkana. Galbūt, sušalti baigia.

Išblukęs garvežiukas lietimu
Ištraukę dainą iš tavų sapnų,
O man tik šaižiai nusimaivė.