Sulytais marškiniais varvėjo
paskutinis jūreivio atodūsis.
Įbridęs lig kelių, bet dugno nejutęs
Staiga dumbliuos jis rado, ko buvo netekęs-
Drumzlinam vandeny trešėjo
sudilus kepurė,
Kurią pernai pametė
Ežere žmoną gaudydamas.
Nepavyko- išsprūdo.
Ežeru baimė vilnijo...
Tik oro gurkšnis paskutinis ten
tebetvyro,
Sugautas būti tikisi,
Nes dumbliuos klaidu ir šlapia.
Bet vyro saga viena ištrūkus,
Beriedėdamas ją atodūsis išlupo,
Neskaudėjo, tik vėjas pro marškinius švilpia,
O jūreivis mieguistas ir liūdnas
Dabar prie žmonos norėtų atgulti.


Cherie





