‎F. Nietzsche: „Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas - tik žmogaus klaida?“

Friedrichas Nietzsche – vienas didžių XIX amžiaus mąstytojų, be abejonės padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinei filosofinei minčiai. Jo filosofijoje gilus apmąstymų turinys susilieja su nuostabia apmąstymo forma – jo kalbos vaizdingumas ir grožis liudija, jog būta ne tik talentingo mąstytojo, bet ir meistriško filologo. Šio autoriaus gyvenimo filosofija – tai radikali ankstesnės filosofijos tradicijos, platonizmo ir modernizmo, kritika, kliūna visiems nuo Jėzaus Kristaus iki Augusto Comte. Tačiau toli gražu ne visi sutiktų su pateiktąja Nietzsches religijos kritika ir stipria žmogaus psichologizacija – vieni, pavyzdžiui, Martinas Heideggeris, Nietzschę patį vadina „paskutiniuoju metafiziku“, kiti tiesiog sako, jog jis visiškai nepagrįstai užsiima religijos redukcija.

Nietzsche mano, jog žmogaus istorija – tai décadence, nuopuolio istorija, o religijos – žmogaus mąstymo atspindys, lygiai taip pat, kaip platoniškasis idealizmas. Kaip Platonas savo idealizme priešpastato tobuląjį idėjų pasaulį mūsų „varganai“ tikrovei, taip, pagal Nietzschę, religija priešpastato įvairias iš tiesų neegzistuojančias idėjas mūsų gyvenimui. Ir visai nesvarbu, ar tos idėjos atstovauja silpnuosius (kaip krikščioniškoji nesipriešinimo etika) ar stipriuosius (kaip kastinis induizmo Manu įstatymas): jei žmogus nori perdaryti žmogų, tai yra mazochizmas. O kas yra Dievas? Dievas yra autoritetas ir teisėjas, įgalinantis šitą tobulinimą, stabas, par excellence neturintis jokio empirinio šaltinio. Taigi, žmonijos istorija, rodanti, kaip žmogus nupuolė ir vis labiau virto ressentiment, apmaudo žmogumi, būtybe, norinčia perkonstruoti save pačią, tik to nesuvokiančia ir projektuojančia tai į aplinką: išreiškiančia tai kaip norą perkonstruoti visus aplinkui, kiekvieną žmogų, visą visuomenę.

Kad įsitikintume mintimi, jog žmogus vis labiau nei senovėje bando perkonstruoti pats save, toli žvelgti nereikia: Tarybų Sąjunga, Kinija, Prancūzijos revoliucija – visa tai pavyzdžiai, parodantys, kaip žmogus toli žengė savo rekonstrukcijos svajonės (o gal – košmaro?) įgyvendinime, parodo, kaip smarkiai pasikeitė, suaštrėjo požiūris šiuo klausimu nuo Antikos laikų. Ir visus šiuos procesus lydėjo religija – ar tai būtų tikra religija, tokia kaip krikščionybė, ar kvazireligija, tokia kaip iškreiptas marksizmas-leninizmas, kuriame Dievą keičia Stalinas kultas ir Komunistų Partija.

Žinoma, ne visi sutiktų su tuo, kad, kaip teigia Nietzsche, šiame dalyke esminis veiksnys yra Dievas. Tradiciniai krikščionys sakytų, jog Dievas negalėjo suklysti kurdamas žmogų, nes Dievas – tai absoliutas, taigi, jis teisus ir teisingas. Tuo tarpų jų antikiniai konkurentai, gnostikai, teigtų, jog nors ir Demiurgas (Dievas) suklydo kurdamas žmogų, tačiau jis yra kūrėjas, ir žmogus niekada nebūtų pajėgus jo sukurti.

Lietuvių filosofai Vytautas Radžvilas, Arūnas Mickevičius, taip pat amerikiečių religijos filosofas Williamas Lane‘as Craigas  sutaria, kad Dievas yra vienintelis objektyvios moralės pagrindas. Taigi paradoksalu, tačiau žmogus niekad negalėtų nusidėti, jei nebūtų Dievo, kadangi be jo tai nebūtų nuodėmė ir nebūtų nuosmukio. Ir žmogus iš tiesų negali būt dievo klaida, kadangi dievas pagal savo idėją tikrai yra absoliutas, klysti negalėtų, nes tai prieštarautų pačiai Dievo idėjos esmei. Tai gražiai savo kūriniuose išdėstė filosofas bei teologas šv. Tomas Akvinietis.

O jei žmogus sukūrė Dievą ir ar tai buvo jo klaida? Tradicinis krikščionis prieštarautų – sakytų, jog yra galybė filosofinių ir teologinių argumentų įrodančių, kad žmogus gali būti tik kūrinys, tik padarinys, o Dievas yra priežastis. Neva Nietzsche per daug supaprastina reikalą, suvesdamas jį psichologijon. Tačiau pats Nietzsche į šią kritika atsako relevantiškai, ne redukuotai, ir pateikia ontologinius argumentus, iliustruojamus istoriškai. Jis teigia, jog Indijos, krikščionybės, humanistų bei kitų „žmogaus tobulintojų“ istorija rodo tik vieną – jog žmogaus siekis būti „moralesniu“ veda tik į represiją ir inkviziciją, o norėdamas būti iš tiesų doras, žmogus turi siekti moralės priešybės – nihilizmo, gyvuliškumo, kas iš tiesų ves į nesuvoktą, tačiau tikrą humanizmą (tai priešybių ontologijos filosofinis argumentas, primenantis mums Platono kūrinį „Faidonas“).

Pasak Nietzsches, Dievas – didžiausia žmogaus klaida, kadangi norėdamas būti moralus, žmogus turi siekti šio reiškinio priešybės. Dorybės reikia ieškoti ne anapus, ne danguje, ne nuo aukščiausiojo stabo, o pradėti nuo savęs ir tiesiog būti geru. Jau antru dalyku, pradėjęs nuo savęs, pamatysi, kad esi geras ir Dievo akivaizdoje, yra jis ar ne. Tam, kad būtum iš tiesų doras, tau nereikia Dievo: į Voltero žodžius „jei nebūtų dievo, jį reikėtų išgalvoti“, Nietzsche atsakytų: „jei Dievo nebūtų, jo išgalvoti nereikėtų“. Kadangi sugalvojus Dievą, žmogaus moralė prarastu savo autentiškumą.