Pradžia kaip ir visos (I)

***
Pradzia kaip ir visos. Visos jos tokios. Kalbu jai apie ratus, bet šalia prisirimuoja batai. Du gražūs aukštakulniai, prie kurių dar pririmuotas ir rankinukas. Gyvatiškas iš krokodilo odos. Mintyse įsivaizduoju kaip ši panelė kovoja su krokodilu ir nudobia jį žvilgsniu, ne geriau duria pirštu, nepriekaištingu nagu perveria krokodilui širdį ir pasisvekina su ką tik iškeptu rankinuku. Šių laikų amazonės – visos jos tokios. Aš kalbu apie ratus, o ji man apie batus. Aš kalbu jai apie krokodilus, o ji apie batus, aš pasakoju kaip šiandien gražu, o ji apie nutrynusius koją batus. Galima susišnekėti su žmogumi naudojant  tik vieną žodį:
-Batai?
-Batai.
-Baataai!!
-batai… batai..
Su ja susipažinau krisdamas. Kitu atveju gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesio, bet bėgantis pro akis gyvenimas, ekstremali situacija, paaštrėję pojūčiai privertė pamatyti ją. Labai aiškiai. Keista, bet kritimo metu tau labiausiai rūpi ne kaip nusileisi, ar liksi gyvas, kiek bus  kraujo, o dvi kažkokios panelės išsiplėtusios akys galvojančios kaip nukrisi, kiek bus kraujo, ar liksi gyvas. Kam galvot, jei kažkas už tave tai padaro. Kaip ir buvo tikėtąsi nusileidau.. ant asfalto. Gyvas. per visą pilvą nusidriekė kruvina juosta, atsinaujino peties trauma ir atsirado nemalonūs nubrozdinimai ant kojų. Toji diena man buvo sėkminga. Pamačiau akis merginos, kuri akimirką galvojo ne apie batus, o pateko į mano pasaulį ir ne pilnai tris sekundes buvo man tikra. Keista.. trimis sekundėmis įprasminau dieną. Mano kūnas pojūčiai dirbo visu pajėgumu, tad krisdamas beveik galėjaau girdėti kaip stipriai užsimerkė mergina man palietus žemę. Asimerkusi, pamačiusi, kad aš guliu ir juokiuosi, ji užvertė galvą, pasitaisė šviesius plaukus ir užrietusi nosį nukaukšėjo tolyn vesdamasi nudobtą “krokodilą”. Man ji patiko. Nors ir tris sekundes, bet patiko.
***
Kodėl taip sunku prisibelsti iki žmonių. Sąmoningai jie neatidaro durų. Kai kurie žmonės beldžiasi visą gyvenimą – ir nežino, kad šiuolaikiniai žmonės išsikraustė.. kur? Išsikraustė iš proto. Tokie, besibeldžiantys, mandagūs žmonės, vadinami – Nelaimingaisiais. Jie beldžia ne ten kur reikia, arba neatsimena slapto kodo – kiek kartų ir kaip. Juk užtektų tris sekundes pasibelsti, kad tau nuoširdžiai, galbūt nesąmonongai atidarytų duris. bet  dauguma niekuomet nesibeldžia.. Užeina į tavo gyvenimą, net neklausdami ar yra kas nors. Jiems tiesiog nelabai tai rūpi. Atsisėda ant tavo sofos, įsijungia tavo televizorių. Tačiau tai, ką tu rodai tėra tik fonas, televizoriaus tauškalai. Tie žmonės žiūri į tave, sveikinasi. Stebiuosi, kaip jie pataiko paduoti tau ranką, besisveikindami, juk tuopat metu reikia nueiti į darbą ar nusipirkti ką nors nereikalingo parduotuvėje, be ko negali gyventi. Be ko negali gyventi? Masiškas visko vartojimas nėra žmogaus laisvas pasirinkimas. Drabužių, batų mados yra gudriai sugalvotas žmonių bukinimo metodas. Specialiai nebegaminama kokybiška avalynė, žiniasklaida, reklama paskleidžia gandą, kad vienais metais madinga juoda, kitais balta spalva. Man atrodo, kad greit žmonės evoliucinuos ir pasieks naują lygmenį. Šalį valdys nebe prezidentas, o paprastas piemuo, o mes vietoje krūvos bereikalingų žodžių išmoskime mekenti.
***
Narkomanas mane išklauso. Nesupranta, bet išklauso. Jį domina ratų tema. Mane ratukų. Jis nekalba apie batus. Jo batai suplyšę, man tai patinka. Privažiuoju prie jo ir paprasta lietuvių kalba, paklausiu:
- kodėl?
- kas kodėl? – nežiūrėdamas į mane abejingai atsako.
- Kodėl mums nenuėjus atsigerti alaus? Aš statau.
- kodėl? – dabar jis klausia pasimetęs.
- Kas kodėl? Kodėl alus? Todėl kad degtinė brangi!
Vos pastebimai šypteli, bet vis dar įtariai į mane žiūri. Pamačiau kažką panašaus į žmogų šio valkatos akyse šyptelėjimo akimirką, tai vertė mane eiti toliau.
- Klausyk, matai, dabar aš neturiu pinig..
- Nu nu nu, alus bachuriuks.. nepradėk skiesti.. rodyk ką turi.
Suėmė mane gan tvirtai ir supurtė. Vyras perkopęs keturiasdešimt, liesomis bet raumeningomis rankomis, nešukuotais, riebaluotais poilgiais plaukais ir tipiška humanos apranga – spalvotais treningais apsirengęs. Aš pažiūrėjau jam tiesiai į akis.
- Man patinka tavo suplyšę batai.
Ir nusijuokiau iš žodžių netikėtumo. Valkata pasimetė. Pasukiojo pirštą prie smilkinio, riebiai nusikeikė ir nusispjovė.
- Žinai, paprašykim išmaldos. Juk nori alaus?
- Tu ir prašyk, aš turiu savo verslą. – pasakė jis išdidžiai ir pažiūrėjo į mano kuprinę nedviprasmiškai. Supratau, kad reikia veikti..
- Matai, mobilus telefonas. Tik viena diena prašant žmonių pinigų.
- Sakai viena diena? – pasakė jis skaičiuodams kiek lombarde gaus už mano telefoną. – O gal pora minučių? – juokdamasis puolė mane bandydamas atimti telefoną. Padariau porą suktukų ir jis nesugebėjo manęs pagauti, net paliesti.
- Žinai, galiu dabar skambinti skambinti policijai arba galim ramiai atsigerti alaus, kaip tau žadėjau iš pradžių?
Sumišęs, tarsi vaikas atrodė keturiasdešimt metų vyras. Jis jautėsi taip nenatūraliai, taip netikėtai šioje situacijoje, kad nesumojo, ką man atsakyti. Viskas kas jam liko, tai atkabinti apatinį žandikaulį ir laukti ką aš pasakysiu.
- man patinka tavo suplyšę batai. – pasakiau juokdamasis. – Klausyk, aš ketinu tave išnaudoti. Mes, kartu atidarysime parduotuvėlę. Ne.. per sudėtinga, imsime prekiauti turguje. Mūsų skyrelis vadinsis „Nauji - Sutaisyti daiktai“. Kitaip skant prekiausime šlamštu, bet suteiksime jam naują gyvenimą. Tu ir aš, demonstratyviai taisysime daiktus, sudužusią lėkštę suklijuosime taip, kad būtų aiškiai matyti, jog ji buvo dužusi, lopydami tavo suplyšusį batą jį sutaisysime taip, kad akivaizdžiai būtų matyti, kad jis taisytas ir todėl unikalus, ne fabriko produktas, suplyšes megztinis turės tokią ryškią taisymo siųlę, kad ji bus įdomesnė ir estetiškai gražesnė už bet kokį Zaros paveiksliuką. Daiktai bus sutaisyti tavo ir mano rankų, kuriomis dabar sumušim, kaip susitarimo patvirtinimą? – pats stebėjausi savo idėjų ir minčių sklandumu ir buvau patenkintas poveikiu, kurį padariau šiam žmogui.
Valkatai reikėjo susivokti.. Jam tai buvo taip netikėta. Nors jis ir nesiskundžia, kad gyvenimas, nuobodus, tačiau verslo pasiūlymas jam?? Gatvės įstatymai išmokė jį niekuo nepasitikėti, bet čia buvo kažkas kita. Pajutau, kaip iš nepatiklaus išsigandusio valkatos jis pamažu ima virsti šiltu žmogumi. Jo akyse užsidegė entuziazmas supratus, kad mums gali pavykti. Jis išmanė gatvės gyvenimą ir žinojo kaip ir kur gauti krūvą nereikalingų nenaudojamų daiktų. O aš išmaniau reklamą ir supratau žmones esant krūvą avių, kuriomis galima manipuliuoti kaip tik panorėjus. Taigi, mūsų mažas verslas turėjo tapti iššūkiu ir kažkokiu nauju prieskoniu mūsų miesto visuomenei.
- Gerai. – jau draugiškai tiesdamas ranką, nebekreipdamas dėmesio į mano telefoną pasakė jis ir sutarėme susitikti kitą dieną.

Po dviejų mėnesių susitikau tvarkingai apsirengusį, nusiskutusį keturiasdešimties metų vyrą. Nuėjome atsigerti alaus. Jis išdidžiai draugiškai sugriebė mano ranką, kai ruošiausi mokėti už du „Baltijos“ bokalus ir sumokėjo džiaugdamasis savo nauja socialine padėtimi. Prisibeldžiau. Man atidarė duris ir turiu naują TIKRĄ, visuomenės taisyklių nesugadintą draugą – verslo partnerį. Aš nieko nedirbu, pasirūpinu tik šios idėjos skleidimu ir populiarinimu – reklama, ir už tai gaunu dalį, kurios neprašiau. Naujasis draugas primygtinai reikalavo priimti.
- žinai,  tu labai prastas valkata, ką pasakys tavo draugai. – pasakiau jam juokdamasis ir žiūrėdamas į jo naują įvaizdį.
- Nesijaudink,  - mirktelėjo akį man ir praskleidė maišelį, kuriame buvo spalvoti humanos treningai, - tai mano šventiniai rūbai.
Abu juokėmės ir gurkšnojom alų, abu džiaugėmės tuo kuo esam, tuo kuo gimėm. Man nepavyko jo ištraukti iš jo aplinkos, ir tuo džiaugiuosi.