Pažadas

Dienos dulkėtos verkiančioj upėj,
Iš sapno pabudusios guli
Gaubiant melo rūkui,
Kas rišo dar - nutrūko.
Ir juoko purslais visur išsitaškė, -
Rudos spalvos akys
Nemeluot juk negali.
Bet varo iš proto gaiva,
Jo lūpose gimus,
Smukdo žemyn, net nepakilus
Klaidžiais keliais,
Bet kalbėsiu tik tiem,
Kas klaust neišmoko.
Turbūt visiem...
Pažadu,
Kentėsiu kasdien.