Nostalgija

Akimirkų nelygios vertės driekias –
Išsilupa skausmingai ir giliai.
Lyg iš dangaus nukrenta laiko riekės
Apglaistytos džiaugsmais ir sopuliais.

Tebeeinu taku pro tėvo namą,
Tebekalbu anuos šventus žodžius,
Kurie tenai dešimtmečiais gyvena
Su mamos auros ilgesiu graudžiu.

Vis pagalvoju, bet tikėt nemoku,
Ten viskas buvo persmelkta grožiu –
Po obelim, kur obuoliai nunokę,
Ji riša šluotas iš žalių beržų.

Darže, kur blaškos žiedlapiais aguonos –
Tiek vėjo daug ir aš su juo lekiu.
Tos dienos kaip seniai numirę žmonės,
Kaip lengvos dulkės mūsų palaikų.

Tvirtai save suėmęs ir prispaudęs,
Žinau – tik mintys liejas iš toli –
Nubėganti diena kaip vaikas rauda,
Tik josios apkabinti negali.