Nubausk mane! Neprašytos staigmenos

Buvau kaip reikiant persigandusi, kūnas virpėjo it šalčio krečiamas, burnoje buvo sausa it dykumoje. Vos prieš minutėlę, vikriai it būtų dar jaunuolis atbėgęs ponas Dipitas susirūpinęs čiuopė senelės pulsą.
- Gyva. Pulsas stabilus. Manau tai tik paprasčiausias nuoalpis, bet vis tiek atsargumo dėlei reikėtų iškviesti šeimos gydytoją.  - pasakė jis man.
Atrodo tona plytų nuslydo man nuo pečių. Palengvėjimas buvo toks didelis, kad neišsilaikiusi ant kojų,  remdamasi į sieną nuslydau ant grindų. Ponas Dipitas su priekaištu į mane pasižiūrėjo ir nepritariamai papurtė galvą.
- Panele, dabar tikrai ne laikas pasiduoti jausmams. Susiimkite, turite man padėti nunešti ponią Liuciją iki kušetės.
Vargais negalais, vis dar šiek tiek neklusniomis kojomis, nuėjau prie senelės. Pritūpusi suėmiau už kojų, O ponas Dipitas už pečių. “Stiprus senolis” - pamaniau aš. Nors ir smulkutė senelė pasirodė sverianti ne tiek jau ir mažai. Sunkiai šnopuodami nunešėm ją ant kušetės. Senelei atsidūrus ant patogaus baldo lengviau atsikvėpiau it it senutė ėmiau gaudyti kvapą. Tuo tarpu ponas Dipitas po šitokios treniruotės nors sunkiai alsavo, bet nenustojo zujęs po kambarį. Pripuolęs prie telefono mikliai surinko kažkieno numerį.
- Laba diena, pakvieskite prie telefono daktarą Čembersą. Stojo trumpa tyla, tada kitame laido gale pasigirdo balsas ir ponas Dipitas tęsė pokalbį. - Taip, ponia De Lakrua. Ji apalpo. Širdis plaka stabiliai. Nemanau, kad tai širdies smūgis, bet prašyčiau kuo greičiau atvykti, ponia vis dar neatgavo sąmonės. Taip. Suprantu. Viso gero.
Padėjęs ragelį ponas Dipitas pasisuko į mane ir tarė.
- Šeimos gydytojas atvyks po dešimties minučių. Sakė nesiimti jokių gaivinimo priemonių. Stovėjau ir linksėjau, kas man beliko daryti? Gydytojas tikriausiai žino ką kalbą.
Ponas Dipitas prisimerkęs pažvelgė į mane.
- Tikiuosi nesipykote.
- Žinoma ne - pasišiaušiau iš pasipiktinimo aš. Aš nieko nedariau, mes visai nesikalbėjome, apskritai tespėjau ištarti “Laba diena” ir viskas.  - Kol aš teisinausi sukrutėjo senelė. Ponas Dipitas vikriai pripuolė prie kušetės. Senelė atrodė vis dar gerokai sutrikusi. Ji su nerimu žvelgė į senolį.
- Dipitai, kas po galais čia darosi? Kodėl aš guliu ant kušetės?
Ponas Dipitas nedelsiant atsakė.
- Pone Liucija, jūs nualpote. Palikau jus porai minučių su panele Samers, o kai atėjau jūs gulėjote be sąmonės. Gydytojas Čembersas jau pakeliui.
Mačiau kaip iš nuostabos išsiplėtė senelės akys. Berods tik dabar mane prisiminė. Staigiai apsidairė po kambarį ir galiausiai pastebėjusi mane ir krūptelėjo ir sunkiai nurijo seiles. Staigiai nusisukusi ji pažvelgė į poną Dipitą  ir drebančiu balsu, maldaujamai tarė:
- Dipitai, tučtuojau ją iš čia išveskite. Tegu eina į jai paruoštą kambarį.
Tai išgirdusi pasijutau it gavusi smūgį į paširdžius. Sunkus kamuolys užstrigo kažkur gerklėje ir neleido ištarti nė žodžio.  Senasis ponas negaišo, antro sykio senelei kartoti neprireikė, it paklusnus kareivis ponas Dipitas greitai pripuolė prie manęs ir suėmęs už parankės ėmė vesti mane iš kabineto.  It nevaldydama kūno sunkiai ir nevikriai dėliojau žingsnius. Pasukusi galvą į senelę bandžiau akimis sugauti jos žvilgsnį, bet ši, tarsi atsiribojusi nuo pasaulio gulėjo įsmeigusi akis į lubas, ne neketindama išlydėti manęs žvilgsniu. Priėjus duris ponas jas Dipitas atidarė ir paragino mane žengti į koridorių.
- Panele, jūs turite išeiti. Susiraskite Seli, ji mūsų tarnaitė. Ji palydės jus į jūsų kambarį.
Bet aš niekaip negalėdama atsigauti nuo senelės akibrokšto nejudėjau. Galiausiai supratęs, kad pati niekaip neišsijudinsiu, suėmė mane per liemenį ir it neklaužadą vaiką švelniai išstūmė mane iš kabineto ir greitu judesiu užtrenkė man už nugaros duris.
Dar keletą akimirkų stovėjau negalėdama prisiversti sujudėti. Galiausiai užplūdus gėdai, savigailai ėmiau pamažėle atsipeikėti. Atsisukusi į duris spoksojau į jas niekaip negalėdama patikėti tuo kas įvyko. “Mane išmetė it kokį benamį šunį” - mintijau aš. - Kaip kokį, niekam čia nereikalingą nusususį šunį. Niūriai atsidususi, iki kraujo prikandusi lūpą, nuo savigailos ir neišlietų emocijų drebančiu smakru bandžiau susitvardyti. Norėjau sukelti savyje pyktį, imti piktintis ir rėkti dėl tokio neteisingumo, bet kažkodėl jaučiausi kaip niekad silpna ir pažeidžiama. Nusisukusi nuo durų, it kokią šmėklą slinkdama koridoriumi tolyn, nuo nelemtos bibliotekos jaučiausi it paskutinė nevykėlė.
- Kodėl? - mintyse kirbėjo vienintelis klausimas.

***

Liucija de Lakrua užmerkusi akis gulėjo ant kušetės ir sunkiai gaudė kvapą. “Tai negali būti tiesa, tiesiog negali” - mąstė ji. Pramerkusi akis ji kreipėsi į poną Dipitą.
- Dipitai, man tikrai nepasivaideno? Čia tikrai buvo ji?
Dipitas  susirūpinęs ir niūrus stovėjo atsirėmęs į nedegantį židinį. Jei šią akimirką Ema būtų jį pamačiusi, kažin ar bebūtų atpažinusi. Tarsi porą dešimtmečių atjaunėjęs jis spinduliavo pasitikėjimu savimi ir niekuo nebepriminė Emos matyto, puikiai išmuštruoto, nuolankaus tarno. Pažvelgęs į Liuciją jis pašaipiai kilstelėjo tankų žilstelėjusį antakį.
- Taip,  panelė Samers, tikrai bjauri staigmenėlė.  Atrodo tavo duktė buvo ne tik kvaiša, bet ir bjauri melagė.
- Nedrįsk taip apie ją kalbėti! - pasipiktinusi šūktelėjo ji.  -  Ji juk nežinojo kaip tai svarbu. Aš jai niekada nepasakojau apie Beilės prakeiksmą, aš nenorėjau be reikalo žaloti jos gyvenimo!
- Tada tai tavo aplaidumas, kaip galėjai taip apsižioplinti Liucija? Juk supranti, kad mūsų vėl laukia tas pats pragaras, kaip prieš 42 metus ir kas blogiausia mes ir vėl tam visiškai nepasiruošę. Jei nesurasime būdo jai pasipriešinti mirs nekalti žmonės.
- Žinau! – skausmingai šūktelėjo Liucija.  – Dievaži, nesuprantu, kaip ji galėjo man pameluoti! Gyva pirmagimė.  – apimta nevilties Liucija užsidengė veidą delnais ir bandė suturėti ašaras. - Mano vienintelė vaikaitė pasmerkta Beilės prakeiksmui.
- Taip, kaip ir Džiulijanas, nepamiršk ir jo. Prakeiksmas labiausiai palies jį. Jei jie susitiks – jų laukia mirtis. Dabar ne laikas verkti. Reikia veikti, nes kitaip nepraėjus nė metams nebeliks nei Sauftonų nei Blekvelų. Akylai juos stebėsim. Rytoj pasirūpinsiu, kad jos kambaryje būtų įrengtos kameros. Tu turi pranešti naujieną  Gregoriui ir perspėti, kad neleistu Džiulijanui čia artintis.  – Atsiplėšęs nuo židinio atbrailos jis priėjo prie kušetės, ir pažvelgęs Liucijai į akis tarė:
- Mes padarysime viską kas mūsų galioje, kad juos apsaugotume, bet būk pasiruošusi viskam Liucija. Neįsileisk jos giliai į širdį. Juk žinai kas turės būti padarytą, jei nebeliks kitos išeities.
Liucija nenoromis linktelėjo galvą.
Sunkiai atsidusęs ponas Dipitas skubiai išsmuko iš kabineto. Likusi viena, senoji Liucija staigiai pakilo nuo kušetės ir sunkiai įdribo į už stalo stovintį krėslą. Truputį padvejojusi, visgi ištiesė ranką prie telefono ir surinko Gregorio numerį. Tuojau pat kažkas pakėlė ragelį. Stipriai užmerkusi akis ar stipriai suspaudusi telefono ragelį ji netuščiažodžiavo.
- Beilė Saufton vėl atgimė. – tarė ji. Gregoris aiktelėjo kitame laido gale ir staigiai numetė telefono ragelį.

***

Sutemos slinko pro langą į kambarį. Galėjau užsidegti šviesą, bet to visiškai nesinorėjo. Jaučiausi esanti negrabi, neišvaizdi, netgi pabaisiška, o kaip žinote, pabaisos geriausiai jaučiasi tamsoje. užsirakinusi vis labiau tamsėjančiame kambaryje jaučiausi daug jaukiau, nei dienos šviesoje. Tamsoje tarsi pranyko akivaizdus mano ir šio kambario nesuderinamumas. Aš čia jaučiausi per prasta, net kambario užuolaidoms, prabangioms tamsiai violetinėms pritvirtintoms iš abejų langų pusių. Mano drabužiai pasimetė atskirame kambaryje esančioje drabužinėje, kurios dydis buvo toks, kaip mano kambario senuosiuose mano namuose. Namai. Kaip aš jų pasiilgau. Ne, pasiilgau ne senojo namo, pasiilgau to jausmo, kuri pajusdavau įžengusi į namus. Tos šilumos ir ramybės, kurią pajusdavau tik namuose. Man namai kvepia dažais ir cinamoniniais pyragėliais, kuriuos kone kas rytą kepdavo  mama. Mano rytai prasidėdavo tuo kvapu. Mama ankstėliausiai atsikeldavo jų iškepti ir namai paskęsdavo jų skleidžiamame aromate. Tai vienintelis skanumynas, kuri sau leisdavo suvalgyti tėvai. Prisiminimai skaudina. Taip ir nepasivarginau išmokti jų gaminti, nors mama ne sykį ragino pabandyti, bet aš tik numodavau ranka ir tiek. Kai pagalvoju, kvaila, bet man atrodė, jog mama gyvens amžinai. Amžinybė truko neilgai ir dabar manęs jau niekad nepasitiks tie, į sielą įaugę kvapai. Šis dvaras be galo gražus, prašmatnus, tinkantis gražuolei princesei, bet tai ne namai, o aš ne princesė, o tik pilka Pelenė. Didingoje „Ąžuolų alėjoje“ jaučiuosi pernelyg  maža ir per silpna, nepajėgianti jiems prilygti. Vienintelis mane šiame kambaryje džiuginęs dalykas buvo už durų esanti terasa, kurioje stovėjo stalelis ir kėdės, ji žvelgė į užpakalinę dvaro dalį. Dabar iš jos tesimato parko kraštelis, nes viskas skendėjo tirštame ir grietinėlė rūke, bet prieš tai atsivėrė be galo nuostabus vaizdas: nuostabus parkas su akmenukais nubarstytais takeliais, bei kruopščiai prižiūrima veja, o dar toliau tyvuliavo nedidelis tvenkinys su dideliu senu gluosniu ant kranto. “Jei rytoj čia dar būsiu, būtinai nueisiu ten” - mintyse sau prižadėjau.

Rytoj, kas manęs laukia rytoj? Senelė pasirodė esanti beširdė ir nepakanti  - aišku kaip dieną, jog jai nepatikau. Negi kitaip  būtų išvariusi iš kambario, kai iš baimės man prie gomurio net lipo liežuvis? Senelė. Ar ji supranta, kad tik ji viena stovi tarp manęs ir visiškos vienatvės? O ji pati, negi nualpo mane pamačiusi. Iš nusivylimo? Taip, tikriausiai ji tikėjosi gražesnės, geresnės, labiau išauklėtos panelės, o vietoj to pasirodžiau aš - netvarkinga, neišvaizdi, negrabi mergiotė. Koks nusivylimas. Norėjau ant jos pykti, bet negalėjau, kažkodėl širdis beviltiškai virpėjo nuo noro, kad mane, kas nors šiame pasaulyje vėl mylėtų.
Jėzau, kaip skauda širdį. Tik dabar suprantu, kiek vilčių sudėjau į šį susitikimą. Aš daugiau nieko neturiu tik ją. Ji vienintelis žmogus žemėje, kuris dar sieja mane su mama. Skruostu nusirito ašara, paskui kita, dar viena ir galiausiai tyliai įsikniaubusi į pagalvę įsiraudojau. Atrodo širdis kėsinasi išlysti pro gerklę. Aš viską sugadinau. “Senele” - kreipiausi į ją mintyse. Aš galiu būti geresnė, galiu tapti tokia, kokios tu nori, tik suteik man progą ir aš tavęs nenuvilsiu. Tik vieną progą. Vienintelę. Skausmas buvo toks beribis, jog atrodė širdis plyšta į skutus. O aš vis labiau raudojau, niekaip negalėdama liautis. Naktis galutinai paskandino kambarį tamsoje, o aš vis dar kukčiojau, kol galiausiai taip ir nenusiraminusi užmigau.

***

Tuo tarpu kabinete vis dar degė šviesa. Liucija de Lakrua tyliai vertė senos knygos lapus. Knyga buvo sena, apdriskusi, ant jos šono švietė užrašas: “De Lakrua paslaptis”. Tai buvo sena knyga, gal net ne tiek knyga kiek dienoraštis, jis jau daugiau kaip 150 metų būdavo perduodamas iš kartos į kartą vyriausiajai giminės atžalai. Tai buvo ir nurodymai ir pasakojimai, viskas kas buvo susiję su “Paslaptimi”.
Galiausiai užvertusi knygą Liucija de Lakrua paslėpė knygą slaptavietėje už knygų lentynos. Atsisėdo atgal į krėslą ir apie kažką tyliai mąstė. Tos mintys nebuvo geros. Ji mąstė apie mirtį. Ne savo, bet nekaltų žmonių, kuriuos Beilė paaukojo ant savo beviltiško keršto altoriaus. Ir apie tuos, kuriuos ji vėl paaukos, jie ji nesugebės surasti išeities.