Angelas

Purvino angelo sparnai išsitiesė sniege.  Jo baltumoje ir šaltyje jis pagaliau pajuto sugrįžtančią tikrovę. Tačiau kartu su tikrove grįžo ir skausmas, ir siaubingi prisiminimai. Jie vis žybteldavo jo galvoje tarsi žaibas: trumpos akimirkos, riksmai, kvapai, žodžiai. Jie maišėsi tarpusavyje ir sunku buvo atskirti, kur tikrovė, o kur tik jo fantazijos (sapnai). Bet jis žinojo esmę. Tai buvo svarbiausia. Visada svarbiausia žinoti esmę – knygos, poelgio, gyvenimo... Jis žinojo esmę, bet nuo to nebuvo lengviau, atvirkščiai. Jis norėjo verkti, jis žinojo, kaip tai atrodo. Jis matė tai daugybe kartų žmonių akyse ir džiaugėsi, kad tokios ypatybės (tuomet, jo akimis, tai atrodė prakeikimas) neturėjo. Dabar buvo liūdna. Jis norėjo verkti. Labai. Jis žinojo, kad taip lengviau. Daug lengviau.
Šaltas vėjas vėl gražino į sąmonės pasaulį. Dar labiau suskaudo žaizdos, aptirpęs sniegas vėl pradėjo stingti, laidodamas jo nejudrų kūną Vėjas atnešė kažką, kas sustojo užkliuvęs už rankos. Sunkiai, labai skausmingai ir lėtai, jis pakėlė tą daiktą. Tai buvo 100$ banknotas. Apdegęs. Dabar nieko nevertas. Jis norėjo juoktis. Bet vėl negalėjo. Negalėjo... Likimo ironija.
“Juk angelai neturi veidų.”
Kažkada jis išgirdo tuos žodžius iš vieno žmogaus. Dabar neprisimena kokio. Jis išsigando, kad tas žmogus buvo taip arti tiesos. Tas žmogus, tai buvo jauna mergaitė, stovėjo priešais molbertą ir tapė. Ji tapė angelą. Tada pažvelgęs į molbertą, būtent tada siaubingai išsigando – paveikslas vaizdavo jį. Jį patį. Tarsi mergaitė jį matytų.
“Visai neblogai išėjo,”- šyptelėjo ji ir išėjo iš studijos palikdama piešinį ir angelą, nupiešta tame paveiksle, vieną priešais kitą.
Bet tai buvo taip seniai... Jam vėl grįžo sąmonė. Koks tai prakeikimas. Ji grįš tol, kol baigsis viso jo, angelo, gyvenimai. Šįkart jį gražino šokoladinis dangus. Bet ne skaidrios rudos spalvos, o bjauriai nudegintas. Būtent. Nudegintas. Jie pralaimėjo. Tai buvo esmė. Jie pralaimėjo. Pralaimėjo!
Jis norėjo verkti. Labai. Tai buvo didžiausias jo troškimas.
Jis jautė sustingusius sparnus, šaltį, aštrų skausmą ir didžiulę nuoskaudą – jis žinojo, kad viskas baigta.
Jis norėjo verkti.
Ir apsiverkė.
Viskas baigta.