Nedraugiškas laikas

2011 06 02

Nedraugiškas laikas


Sūpuojas padangėj,
Kojas nuleidus žemyn.
Sakosi šoka, bet taip
Tiktai meldai linguoti
Temoka. Žvelgiu į kelio
Platybę. Raminančiai veikia,
Tos šalikelėn numestos
Dulkės. Vežimais į stotis,
Vagonuos vėliau.
Žinot, išplaukia, kai
Ilgimės vakar dienos.

Taip šypsos, kaip niekas
Nemoka, tik įkaisti pradėjusi
Žemė aplaižyta žiemos.
Sūpuojas, kažkur virš galvos.
O aš į tolį – į medžių viršūnes
Žvelgiu. Tolstu, kaip
Mėtomos strėlės netoli,
Bet sklandžiai.

Jūs buvot gimtinė,
Mano sodžius ir vyšnia sena.
Iškeliauju į tolius, kur
Net šuo pataikūnas neseks.

Sūpuojas gesti pradėjusiam
Vakarui. Spalvos it pienės
Pūkuos. Tu vienintelė mano
Stiprybė. Vis tiek manęs lauk,
Nors  nesugrįšiu rytoj.

Kai miegosi pas kitą,
Nors ilgėsies manęs – aš,
Tik kaupsiu stiprybę,
Juk reikės išmokt išgyvent
Be savęs. Garvežiais, vėl
Vežimais. Ramina tos
Medžiuos paklydusios dulkės,
Tik tavo dangus –
Man neįveikiamos
Pelkės.