Karas, kurio nebuvo (MT)

Prieš Kremliaus pastatą švelniai leidosi vidutiniškų gabaritų kosminis laivas, nutviekstas galybės žibintų,  lazerinių taikiklių taškelių ir paparacų skrajojančių fotoaparatų blyksčių.  Leidosi tyliai, be jokio garselio.  Balto metalo korpuse išraiškingai atsispindėjo aplinkui susirinkę šarvuočiai, tankai, sraigtasparniai, ore pakibę naikintuvai ir maždaug pusės tūkstančio išsislapsčiusių kareivėlių baimės pilnos akys.
Tam tikru metu nuo korpuso atsiskyrusios kojelės lengvai palietė aikštę, susilenkė amortizatoriai, kažkas sucypė, sudejavo...
Korpuso kraštas buvo neskoningai sulankstytas, žiojėjo nemenka skylė. Tačiau tai nėmaž netemdė įspūdžio.

Ateivių laivo varikliams užgęsus, kurį laiką visi klausėsi savo alsavimo ir sraigtasparnių menčių ūžimo.
Kiek atokiau, už kareivių nugarų, į kamerą patyliukais cypčiojo vietinė žurnalistė, negalėdama atsidžiaugti tobula pozicija – kosminis laivas jai už nugaros, pusė Rusijos ir viso pasaulio veltėdžių spokso į ją išvertę akis. Kaifas...

Po įtemptos pauzės prasivėrė laivo šliuzas, suspindo iškilminga šviesa ir šeši pavidalai pasirodė ant nuleisto trapo. Lazerinių taikiklių spinduliai kaipmat ėmė šmėžuoti jiems ties krūtinėmis, nors dar niekas nežinojo, kur tiksliai ateivių krūtinės. Žurnalistų kameros ir snaiperių optiniai taikikliai priartino žengusio pirmiau visų ateivio veidą. Milžiniškos, išraiškingos akys, siauros, mažos lūpos, kruopščiai sušukuotų plaukų kupeta ant galvos ir didžiulė krūtinė, kaipmat pavergusi tikrų vyrų akis ir dar kai ką.
Ateivė kilstelėjo ranką ir gundančiai nusišypsojo:
- Mes jus LABAI mylime!

Suvirpėjo visų širdys. Iš atsakomosios meilės. O vienam kareivėliui – pirštai.
Nugriaudėjo šūvis, pusė ateivės galvos išlakstė šlapiais druzgais.
- Bet... – suabejojo kita ateivė, kiek nustebusi,  net išsigandusi, - mes jus iš tiesų labai mylime!

Sutratėjo automatai, kulkosvaidžiai. Tūkstančiai kulkų džiugiai suzvimbė, skrosdamos kūnus, daužydamos kosminio laivo korpusą. Kareiviams įkandin nusičiaudėjo tankai, šarvuočiai ir autonaikintuvai.
Žurnalistė cypdama išmetė mikrofoną ir užsispaudė ausis, bandydama nusirangyti asfaltu iki furgono. Jai už nugaros ryškiai sušvito sprogimai. Keli užtaisai kliuvo į Kremlių, kertinis bokštas pasviro ir nuvirto, sukeldamas kalnus dulkių.
Rusai neketino duoti ateiviams jokių šansų. Kad ir kaip anie karštai mylėjo.

---

(Prieš 24 valandas, kosmose, netoli Žemės.)

- Siaubingai supyko Karniras ant snakrų už tokią išdavystę! Nusprendė tada jis padaryti tai, ko nė viena rasė dar nebuvo padariusi. Paskelbė snakrams karą ir ėmė jam kruopščiai ruoštis. Pastatė penkis tūkstančius kosminių kreiserių, dešimt tūkstančių žvalgybinių zondų,  ištreniravo penkis milijonus kosmoso pėstininkų, du milijonus naikintuvų pilotų ir visus išteklius nukreipė į šaudmenų gamybą. Mat jo karui reikėjo siaubingai daug amunicijos.
Tuo tarpu Karniro planetoje Haidne ėmė siausti badas ir ligos. Kadangi visa pramonė rūpinosi būsimu karu, haidniečiai beveik nebeturėjo maisto pramonės, o ta, kuri buvo, rūpinosi karių ir vyriausybės išmaitinimu. Milijonai ėmė mirti iš bado, milijardai tapo elgetomis, o miestai iš dailių bei išpuoselėtų virto šiukšlynais,  lūšnynais...
Ir vieną dieną Karniro armija pajudėjo iš kosminių dokų į tolimą žygį. Kariams reikėjo įveikti aštuonis šimtus šviesmečių, kad pasiektų Karnirą įžeidusius snakrus.  Jie įveikė pusę kelio, sugaišo tam devynis mėnesius ir suprato, kad kol pasieks tikslą, pritrūks maisto ir vandens. Mat kai kariai nuobodžiauja, valgymas tampa tam tikra pramoga.  Štai ir pabaigė maisto atsargas greičiau nei derėjo. Reikėjo kažko skubiai imtis ir gelbėti karą.
Tada kareiviai nusprendė pasidairyti artimesnių rasių, kurių galėtų paprašyti maisto. Taip jie susipažino su knupstomis ir larbiniečiais, tačiau nė viena rasė nenorėjo parduoti maisto, matydama tokį gigantišką karo laivyną. Abi rasės atstatė savo vamzdžius, kadangi tais laikais buvo... hm... vamzdžių perteklius. Kariams beliko grįžti į laivyną ir traukti toliau. Karo vadai žinojo, kad jeigu ims kariauti su dar dvejomis rasėmis, neliks resursų pagrindiniam priešui. Jie neketino rizikuoti.

Po dar dviejų mėnesių kariai ėmė valgyti maisto pakuotes, o dar po dviejų, kai iki tikslo beliko vos dvidešimt šviesmečių, netgi vienas kitą. Kuris mirdavo iš bado, tas kaipmat būdavo suvalgomas pats. Siaubingi dalykai prasidėjo armadoje. Kanibalai  ėmė medžioti vienas kitą, pamažu kraustydamiesi  iš proto. Laivai ėmė šaudytis tarpusavyje, kol galų gale tikslą pasiekė vos vienas aplūžęs kreiseris. Jo kapitonas buvo visiškai išprotėjęs, vartėsi apgraužtų kaulų jūroje ir jau dairėsi į savo dešinę koją, kurią ketino nusipjauti ir suvalgyti. 
Snakrai sunaikino tą paskutinį kreiserį ir jo liekanas pasišlykštėję nustūmė į saulę, kad sudegtų.

Išgirdęs apie tokią neįvykusio mūšio baigtį, Karniras pasiuto iš pykčio ir įsakė statyti dar vieną armiją. Tačiau jo žmonės jau buvo išsekinti karo, kuris nebuvo karas, todėl vieną dieną sukilo, suėmė Karnirą ir atidavė jį sudraskyti  znarlams.

---

Ambasadorė Kara N‘tok pakėlė akis nuo knygos ir užvertė ją su skambiu „paukšt“.
- Štai taip baigėsi pats pirmas ir paskutinis tarpžvaigždinis karas, - pasakė ji, pakeldama knygą prie peties. Blykstelėjo iš niekur atsiradęs čiuptuvas, knyga išnyko.
- Ar visos silarų istorijos tokios... kanibališkos? – neskaniai atsirūgau. Kaip tik baigėsi vakarienė, o po jos ambasadorė buvo įpratusi paskaityti kažką iš silarų bei jų sąjungininkų istorijos.
- Čia kad neužmigtum, - mirktelėjo Kara N‘tok. – Bet taip, daugmaž visos jos turi kažką tokio „kabinančio“. Juk tau patiko?
- Ne itin... – numykiau.
- Tokia jau ta istorija. Jos niekas nemėgsta, nes joje nutiko visa, kas gali būti blogiausia.
Kara nerūpestingai paėmė slyvą ir įsimetė į burną. Jos padėjėja  G‘tana pirštu šluostė iš lėkštės grietinės likučius, kruopščiai aplaižydama po kiekvieno brūkštelėjimo. Jau buvau pripratęs prie panašių vaizdų – silarės elgėsi kaip mažos mergiotės, bemaž nesilaikydamos jokių etikos normų, kuomet būdavo tarp savų. Čia prisižiūrėtum visko ir nustotum tuo viskuo stebėtis greičiau nei reikia.
- Ačiū už vakarienę, - krenkštelėjau, kildamas iš užustalės. – Rytoj posėdis su korėjiečiais, man reikia eiti ruoštis, kalbos mokytis...
- Melagis, - sumurkė Kara N‘tok. – Tau visą infą jau perkėlėm, nieko tau nereikia ruoštis. O korėjietiškai mudu jau visą valandą kalbamės.
Tik dabar pajutau, kad mano ir jos žodžiai kažkokie ne tokie, ne lietuviški. Ir kad galėčiau užsimerkęs korėjietį verslininką apsukti aplink finansinį pirštą...


Prieš mėnesį buvau niekuo neišsiskiriantis, nežinomas žemietis, visų vadinamas Algiu Patrakauskiu. Po to, kai silarės mane nusamdė padirbėti jų atstovu Žemės reikalams, apie mane sužinojo praktiškai visi. Motina vos nesprogo iš pasididžiavimo savo sūneliu, padariusiu tokią karjerą. Tik aš ją aplankiau vos kelis kartus, nes reikalų atsirado kalnai. O su reikalais atsirado specifinių žinių ir atitinkamų sugebėjimų poreikis.
Kad  neprailgtų mokytis, silarės man  į smegenis įgrūdo silarietišką PM (Paranormalų Mikrokompiuterį). Tas daiktas kartu ir buvo mano kaukolėje, ir nebuvo. Kaip ten iš tiesų – sužinoti nepavyko. Čia panašiai kaip su silarietiškais robotais chandrais. Teoriškai jie yra, praktiškai jų niekada nematai, kol neblyksteli koks čiuptuvas. Ir niekada į juos neatsitrenksi, kad ir kaip besistengtum. Žodžiu, kažkokia anomalija.
Tas PM mano smegeninėje dirbo du darbus. Visų pirma, jis leido man pasijusti beveik savu silarų tarpe – galėjau su visais bendrauti telepatiškai bei kartu apsaugoti savo mintis nuo telepatinio įsikišimo. Patogu. Antra – visa informacija, kurios reikėjo mano darbe, galėjo būti perkelta beveik akimirksniu. Į tikrąsias smegenis ji galutinai nusėsdavo per tam tikrą laiką, priklausomai nuo kiekio ir sudėtingumo. Be to, retsykiais pats PM man duodavo patarimus itin garsių minčių pavidalu. Aš tik prisibijojau, kad vieną dieną tas daiktas neužvaldytų mano kūno ir nepradėtų krėsti kvailysčių.

- Kadangi jau paruošei namų darbus, - tarstelėjo ambasadorė, - eisim, palošim „piratą“. Antraip visiems čia mirtis iš nuobodulio.
G‘tana pakėlė grietine ištepliotą veidą ir džiugiai suplojo katučių, išsišiepdama nuo ausies iki ausies.

Bet Kara taip ir nepakilo iš užustalės, įsmeigusi akis į tuštumą.
- Kažkas artinasi prie planetos, - pasakė ji, greičiausiai įsiklausiusi į mentalinį borto kompiuterio pranešimą. – Keli laivai, bet nė vieno iš žinomų civilizacijų. Jie transliuoja automatinį signalą. Jums reikėtų tai išgirsti.
Ji spragtelėjo pirštais, mano galvoje suskambo džiugus daugiakalbis balsas. Kiek padvejojęs išsirinkau knupstų kalbą, kadangi jinai buvo paprasčiausia.

„... SVEIKINA VISUS IR VISAS. MES ATVYKSTAME SU TAIKA IR BEGALINIU DŽIUGESIU, KETINDAMI SKLEISTI GĖRĮ, MEILĘ  IR TAIKĄ. MŪSŲ LAIVAI ATVIRI VISIEMS NORINTIEMS PRISIŠVARTUOTI. MŪSŲ KROVINYS YRA JŪSŲ KROVINYS. MŪSŲ DŽIUGESYS YRA JŪSŲ DŽIUGESYS.
MES IŠ TIESŲ JUS LABAI MYLIME! “

Nors pranešimas man priminė motinos Teresės kliedesius, jis nejučia nuteikė visai maloniai.
Tiktai Kara N‘tok staiga išsižiojo, susukdama visai žemietišką nerimo grimasą.
- KĄ jie pasakė?!  Jie mus labai myli?!
- Ir jų krovinys – mūsų krovinys, - priminė G’tana.
Bet Kara N’tok staiga pašoko ir išbėgo pro duris. Nustebusi asistentė tik palydėjo ją akimis.
- Kas čia buvo? – paklausiau.
- Nežinau...
- Jums vertėtų sekti man iš paskos, - sugaudė galvoje įsakmus ambasadorės balsas. – Ką tik į sistemą įsiveržė priešai!

---

Šioje galaktikoje priešų nėra – tą žino kiekvienas kiekvienos rasės pirmokas. Nes jeigu nežinotų, jis bijotų priešų, o baimės akys didelės. Galima ir savus priešais palaikyti.
- Bet šioje galaktikoje priešiškų rasių nėra, - priminiau aš Karai N‘tok, kuri paniurusi maigė pultą, derindama ryšio kanalus.
- Čia ir visa bėda, Patrakauski. Tie, kas artinasi, nepriklauso jokiai natūraliai rasei. Jūs juos greičiausiai pavadintumėte droidais arba kiborgais.
- Bet jų meilės ir taikos deklaracija...
- Firminis parašas prieš puolimą. Prisileidžia priešą, išanalizuoja kūno struktūrą, deformuojasi patys, prisitaikydami prie seksualinių stereotipų. O tada prasideda!
- Kažkokia iškrypusi strategija...

Kara nieko neatsakė. Įjungusi radiją visu galingumu, ji kilstelėjo pirštus prie smilkinio.
- Dėmesio visiems patruliams, esantiems netoli „Dainuojančios Žvaigždės“! Kalba silarų ambasadorė Kara N‘tok! Ką tik sistemoje pasirodė septyni laivai, skleidžiantys automatinį pranešimą apie meilę, taiką ir taip toliau. Jeigu kas nors matote juos savo taikikliuose, nedelsdami atidenkite ugnį! Tai apgaulinga deklaracija, jie nori, kad jūs prisileistumėte juos pakankamai arti!
Kartoju...

Sudžeržgė garsiakalbiai, skirti retransliuoti paprastą signalą.
- Kapitonas Antonas Kuzmičius, kovinis kreiseris „Maskva“.  Supratome užklausą, bet kol kas negalime vykdyti. Reikalingas patvirtinimas iš vadovybės.
- Tvirtinkitės į sveikatą, kapitone, tik šliuzus laikykite uždarytus, - prakaitavo Kara.
Mažame ekrane sušvito rusų kareivio veidelis.
- Tuojau, ponia... Negaunu atsakymo iš generolo Michailovo. Turbūt užtruks.
- O kur jūsų generolas?
- Jis... ee... karinė paslaptis, tai...
- Ar tai kartais ne tas kreiseris, kuris sukiojasi netoli Saturno? – paklausė Kara. – „Caras“, berods?
- Ee... taip, tai jis.
- Jūsų signalas vėluos aštuonias minutes, jie greičiausiai jau įsileidinėja vieną iš laivų! Kapitone, ar labai greitas jūsų kreiseris?
- Jis neprivalo būti greitas. Čia Žemės prieigų apsauga! Jeigu pastebėjote, mes kybome stacionarioje orbitoje...

Kara nutraukė ryšį ir atsisuko į G‘taną.
- Aišku. Šita peraugusi sraigė nespės nė į vieną pusę. Kviesk Sticiją, reikės skraidinti ten „Dainuojančią Žvaigždę“!
- Pala, su ambasados laivu? Tu rimtai? – išsižiojau. – Tai kad net patrankų neturime, kaip tu jiems padėsi?!
- O tu patiklus kaip kūdikėlis, - nusiviepė Kara. – Pasakiau, kad laivas neginkluotas, tu ir patikėjai. Nesijaudink, turime mes šiokių tokių vamzdžių, nesame basos. Pajėgčiau paimti bent vieną iš tų mylinčių abordažu ir sušerti savo giltinėms.
- Čia jau ne žaidimas, Kara!
- Aha. Bet nesakyk – smagu, ką? Vis geriau, nei drybsoti vienoje vietoje.

---

- Visa ši istorija prasidėjo tais laikais, kai Karniras sugalvojo snakrus užpulti, - pradėjo Kara. – Jau tais laikais visi tikėjo, kad kosminiai karai yra neįmanomi.
Tai štai, vienos žvaigždės sistemoje gyveno tokia menka rasė, krigai. Menki todėl, kad juos nuolat puldinėjo kita, galingesnė rasė iš gretimos sistemos - dragai. Kadangi krigai nebuvo išvystę kosminių technologijų, priešai jiems ilgą laiką atrodė lyg kokie dievai. Nusileidžia, apvagia, pagrobia porą vietinių dėl smagumo, dingsta... Žodžiu, linksminosi tie dragai kaip išmanydami su krigais. O krigai buvo velniškai talentingi programuotojai.  Ir dabar yra – jie baigia visą savo rasę prie virtualios tikrovės prijungti.

Vieną kartą pagrobė dragai labai talentingą programerį. O šis iš savo kameros, kuri net nebuvo kamera, sugebėjo prieiti prie droidų informacinės sistemos. Patys droidai buvo ne kas kita, kaip dirbtinės kekšės dragų seksualinėms fantazijoms tenkinti. Universalūs. Juk būna, kad kokia nors moteris yra ne tavo skonio, ne taip atrodo, ar ne taip elgiasi... Tai štai – tie droidai galėjo absoliučiai prisitaikyti prie kliento poreikių. Tiek išvaizda, tiek charakteriu, tiek religinėmis pažiūromis. O krigų programuotojas ėmė ir pakoregavo tų sekso mašinų programą. Labai gudriai pakeitė. Mašina suvilioja partnerį, prisileidžia, o tada perlaužia šiam sprandą ir skubiai paslepia. Tada pati pasiverčia tuo, kurį nužudė ir imasi nužudytojo vaidmens, nepamiršdama žudyti toliau.
Tokia programa apsikrėtė keli tūkstančiai robokekšių. Kol laivas nusileido į dragų planetą, visi laivo keleiviai jau buvo išskersti. O tada atėjo eilė švartavimosi dokams, po to – ir visai planetai. Kol dragai susigaudė, kame bėda, programa išplito po visas robokekšes. Visa rasė buvo sunaikinta greičiau nei per savaitę. Kadangi dragai labai mėgo seksą. O robokekšės labai mėgo žudyti. Ir jos mintinai mokėjo savo devizą – „mes jus LABAI mylime“!
Bet, kai visi buvo išžudyti, atsirado nauja problema. Paaiškėjo, kad įdiegtoji programa neapsiribojo dragų rase. Programa kekšėms liepė ieškoti naujų gyvybės formų ir jas naikinti... na, žodžiu, tobulai destruktyvaus programavimo pavyzdys, ar ne?
Kai robokekšės su savo meilės deklaracijomis pasirodė įtariųjų knupstų civilizacijos prieigose, šie, būdami paranojikais, pirmiausia įsileido svečius į atskirą kosminę stotį. Kai stotį ištiko dragų likimas, knupstos atsitokėjo ir atidengė ugnį. Robokekšėms teko nešdintis kuo toliau, bet jos niekur nedingo. Blaškosi po kosmosą, ieškodamos naujų rasių, kurioms būtų nežinomas dragų ir knupstų incidentas. Bet šiais laikais komunikacijos sparčios, mažai rasių belikę, kurios nežinotų apie robokekšių problemą. Tam tikru metu atrodė, kad jos galų gale išsinešdino į kitą galaktiką ir paliko visus ramybėje.

Kara N‘tok atsiduso ir pažvelgė į artėjantį Saturną. „Caras“ iš tokio atstumo buvo mažesnis už tašką.
- Negerai,  - pratarė G‘tana. – Skeneriai rodo, kad prie žmonių kreiserio prišvartuotas vienas iš septynių įsibrovėlių. Jau gali būti vėlu.
Ambasadorė paniuro. Palinkusi įjungė radiją.
- Ambasadorė Kara N‘tok iš „Dainuojančios Žvaigždės“ kviečia „Caro“ kapitoną. Atsiliepkite!
- Kapitonas Michailovas, kreiseris „Caras“, – krenkštelėjo balsas po trumpos pauzės. -  Jūs pernelyg greitai artinatės, ambasadore. Nenorite pristabdyti?
- Prie jūsų prisišvartavęs priešų laivas. Jeigu dar neįsileidote nė vieno, patarčiau nedelsiant nuo jo atsijungti ir susprogdinti! Dėl jūsų pačių saugumo.
- Tas žavias moteris?  Jūs juokaujate?
- Žavias... ką?
Kara įtariai dėbtelėjo į monitorių. Jis liko užtemęs.
- Kapitone, įjunkite vaizdą, kai ką jums parodysiu, - pasakė ji.
- Aš jus matau.
- Netikiu. Vaizdo protokolas abipusis, turėčiau ir aš jus matyti. Be to, man kompiuteris aiškiai rodo, kad priimamas tik garso signalas. Patvirtinkite vaizdo transliaciją, pamatysite ko dar nematėte.
- Nėra visatoje tokio dalyko, kurio nebūčiau matęs, - pasakė kapitonas. – Jeigu jau žaidžiame žodžiais, tai baigiu ryšį...
- Bet mes jus labai mylime, - burbtelėjau aš. 
Ambasadorė pažvelgė į mane baisiausiai nustebusi.

Po trumpos pauzės sužibo monitorius. Aš vos nepaspringau liežuviu, išvydęs kapitono Michailovo veidą. Akys didelės kaip panos iš anime filmuko. Neproporcingai didelės. Nežmoniškai didelės.
- Vajai, senele, - nusiviepė Kara N‘to. – Na ir didelėš jūšų akyššš!

---

- Vadinasi, „Caras“ jau užimtas arba baigiamas užimti, - reziumavo ambasadorė. – Visa laimė, kad dragų rasė nė kiek nepanašūs į žmones. Jų robokekšės neturi absoliučių galimybių prisiderinti prie žmogiškos išvaizdos, ką tik tai matėme. Dabar tik lieka klausimas – ar lauksime žemiečių laivyno, ar imsime „Carą“ abordažu patys?
- Be ginklų? – atsitokėjau. – Išprotėjai?
- Patrakauski, tu mane liūdini. Atskris jūsų kariai, o mes vėl nuobodžiausime? Kur tavo pirato dvasia?
- Prie žaidimų lentos palikau.
- Manau, mes prisišvartuosime prie kitos kreiserio pusės ir išpjausime korpuse skylę, - garsiai svarstė Kara. – Tada organizuosime nedidelį „Kumštį“ iš dvidešimties chandrų. Patys būsime užnugaryje, jeigu prireiktų įsikišimo. Maža kas – gal ten liko gyvų? Juk vis dėl to rusų laivas...
- O šiaip ginklų turime? – paklausiau. – Na, lazerių, kalašnikovų, ar dar ko?
- Galėtum chandrais labiau pasitikėti, - mirktelėjo Kara. – Jie geriau už visas rankines šaudykles. Aš tau asmeniškai keturis duosiu, galėsi pavaikyti po perimetrą, pasidžiaugti. Ir mums reikia paskubėti, kol robokekšės neišsiaiškino, kaip valdyti kreiserio pabūklus.

---

Už išpjauto plyšio atsivėrė koridorius, primėtytas sulaužytų baldų liekanų, nubrozdintomis sienomis, šūvių išvarpytomis lubomis, krauju aptepliotomis grindimis... Vaizdas kaip po tornado.
- O jos patobulėjo po praeito karto, - pagyrė Kara, įsijautusi į kosmoso pėstininko vaidmenį. Chandrai mirguliavo netoliese, šį kartą įgavę kažkokį pavidalą. Atrodė jie taip siaubingai, kad verčiau neaprašinėsiu, kad skaitytojas nemirtų iš siaubo.  Pakako vien to, kad aš pats jų bijojau. Ką jau bekalbėti apie potencialius priešus.
- Ar yra kas gyvas? – šūktelėjau.
- Mes jus labai mylime, - atsiliepė man iš tolimojo koridoriaus galo. – Ateik čia, mažuti, aš moku daryti oralinį...
Vienas mano chandrų kaip žaibas nulėkė į tą pusę, pasigirdo plyštančios sintetikos ir byrančių varžtų garsas. Dabar ir aš įvertinau, kuo tai geriau už rankinę patranką. Su ja  matytum visą žudymo siaubą.
- Viena mažiau, - atsiduso Kara. – Tu ramiau, Patrakauski, kontroliuok emocijas. O tai tavo chandras per tave ir draugus dar paskers.
- Ommmm, - nutęsiau.
- Žiūrėk, čia rodyklė į kareivines. Ten tikriausiai rasime bjaurų vaizdelį po orgijų... ša, girdi?!
Kažkur giliai laive sukaleno šaunamieji ginklai. Kulkiniai, kad ir kaip keistai tai atrodė.
- Kažkas šaudo, - paaiškinau Karai garso kilmę. – Kažkas kaunasi su robokekšėmis. Eime, gal suspėsime į pagalbą!
- Pagaliau veiksmas! – nudžiugo G‘tana.

Traukėme ištuštėjusias koridoriais, kiek stabtelėdami prie iškruvintų sienų pasigrožėti menu. Kosmine siaubo opera kvepėjo ypač stipriai. Tik linksmos Kara su G‘tana nesiderino tokioje atmosferoje.  Joms iš tiesų buvo linksma, tik man liko neaišku, ar čia prigimtinė silarų savybė, ar ilgo nuobodulio pasekmė. Chandrai retsykiais išnykdavo, tikrindami tai vieną, tai kitą praėjimą. Man į smegenis ateidavo trumpos vizijos – štai ten nieko nėra, kitur pilna lavonų, nė vieno gyvo. Dar kitur slampinėjo seksualiai aktyvios droidės. Tai chandrai dalijosi su manimi informacija. Robokekšes liepdavau skersti vos užmatytas, o jeigu tapdavo neaišku, ar tai iš tiesų robokekšė – palaukti, kol asmeniškai pamatysiu.

Štai taip jie ir du gyvus rusus aptiko, lendančius iš liuko grindyse. Abu buvo ginkluoti automatais, abu nutaškyti kraujais.
- Ar yra gyvų?! – šūktelėjau iš už kampo.
- Yra, - atsiliepė vienas iš dviejų. – Bet jeigu prisipažinsi meilėje – prisiekiu, aš tave su buože uždaužysiu.
Jiedu nežinojo, kad mano chandras kaip tik kybo jiems virš galvų, pasiruošęs per sekundės dalį nuginkluoti.
- Apsieisit, – pasakiau. - Algis Patrakauskis, silarų atstovas Žemės reikalams. Su manimi silarų ambasadorė, jos padėjėja ir dar pora tuzinų apsaugos robotų.
- Ane? Tai išlyskit ir pasirodykit, mes čia jau mažai kuo tikime.
Aš išlindau iš už kampo, laikydamas rankas taip, kad aiškiai matytų delnus.
- Silarų, sakai? – krenkštelėjo rusas. Vienas jų buvo daug vyresnis, apžėlęs barzda. Jaunesnysis nervingai pažvairavo į Karos krūtinę ir stipriau sugniaužė automatą.
- Jie tikri didvyriai, - pasakė ambasadorė, - pirmi suprato, su kuo reikalą turi. Džiaukitės, kareivėliai, medalius gausite.
- Baikit mūsų makaulėse raustis, - purkštelėjo vyresnysis. – Taip, tos droidinės kurvos gavo savo. Sakiau, kad nepakenks į kreiserį porą automatų atsigabenti. Va ir pravertė!
Jis pabučiavo ginklą, išsitraukė iš užančio buteliuką ir trūktelėjo.
- Nervus ramina, - pasiteisino. – Čia tiek visko pamačiau, visam likusiam gyvenimui užteks. O jos dar sakė, kad mus besąlygiškai myli. Net kai žudė, lygiai tą patį sakė.
- O jūs žinote, kur kapitono tiltelis? – paklausė Kara N‘tok. -  Mums reikia pranešimą išsiųsti jūsų koduotu kanalu, kad perspėtume likusius.
- A jo, žinom. Parodysim. Beje, aš Čiapajevas.  Vasia Čiapajevas. O jis – Miša. Bet visi jį Petka paprastai vadina.
- O jūs tikri, kad mes esame mes, o ne robokekšės? – paklausiau.
Čiapajevas trinktelėjo man delnu per petį.
- Patikėk, vaikine, matau. Matau iš tavo mažų akių, kad tu esi tu!

Jiedu nuvedė mus prie kapitono tiltelio. Į ten visos durys buvo užrakintos, bet chandrai supjaustė metalą bemaž nestabtelėdami. Su visomis barikadomis. Daugiau gyvų žmonių neaptikome. Greičiausiai barikados buvo robokekšių darbas. Kad ir ką jos bandė padaryti kapitono tiltelyje, tai neturėjo būti į gera. Jau iš tolo išgirdome bosinį riaumojimą, lydimą pliaukšinčio garso.
- Aaaaarrrrrrrhhhhhh! Nesakysiu nė žodžio! Darykit ką norite – nesakysiu!
Nors chandrai padėtį iššniukštinėjo pirma mūsų, aš vis tiek atsisakiau tikėti perduotu vaizdeliu, kol neišvydau jo savo akimis.

Netoli kontrolės kompiuterių, pakabintas virvėmis ore vartėsi visiškai nuogas vyras, apsuptas trijų robokekšių. Jis buvo supančiotas kaip koks skersti ruošiamas veršis ir galėjo tik akis vartyti bei gerklę laidyti. Na, dar rangytis.
Jis ir rangėsi, nes droidės jį kankino aštriais kaip skustuvai nagais, elektrošoku ir rimbu.
- Pasakysi, kaip įjungti EMP bombas?
- Išduok, kaip aktyvuoti patrankas – mes tave amžinai mylėsim!
- Kaip įjungti variklius ir nustatyti kursą? Kokie piloto slaptažodžiai?
- Eikit nachui, nieko aš jums nesakysiu, blia matvašu! – rangėsi it sliekas kapitonas Maichailovas. Mat tai ir buvo jis – gyvas ir sveikas.
- Pasakysi. Ir kai pasakysi, mes tave pamylėsime kaip reikiant. Tu juk turi su kuo dulkinti?
- Kad jus kur trumpas sujungimas ištiktų! – šėlo kapitonas.
- Tai kaip aktyvuojamos EMP bombos?
- Aha, ir kaip patrankos įsijungia?
- O piloto slaptažodžiai? Kokie jie?

Pliaukšt. Trinkt. Bakst. PLIAUKŠT.

- Aaaaarrrrrrrhhhhhh!
- Na, tai kaip ten dėl EMP?
- Ir dėl patrankų?
- Ir slaptažodžių? Jau pasiruošęs kalbėti?

- Kažkoks siaubas, - pasibaisėjusi suvapėjo Kara N'tok.
- Aš dabar kelias dienas košmarus sapnuosiu, - pritarė G‘tana. – Siunčiu savo chandrus!
Silarų robotai tik trumpam pasivaideno šalia kankinimų vietos – kad nurėžtų robokekšėms galvas.
- Ei! – nepatenkintas suriko kapitonas. – Kas per...
Jis pasisukiojo ore, nužvelgdamas begalvius robotus.

Čiapajevas su Petka užsikvatojo.
- Ot senas mazochistas, blyn! Teisybę gandai byloja, kad į rusų laivų kapitonus tik tokius ir teima. Kad plakami jie DAR prašytų, užuot paslaptis išdavę!
- Nusisukit! – suriko Maichailovas. – Aš nuogas ir man gėda, bliamba!

---

Orbitoje, netoli Žemės planetos, tingiai skriejo „Dainuojanti Žvaigždė“, neseniai sugrįžusi nuo Saturno. Aš ką tik paaukojau priešpaskutinę kortą ir nugalėjau ambasadorės Giltinę Kumščiu. Tai buvo itin lengva pergalė, nes Kara N‘tok mintimis skrajojo kažkur toli.
- Ech, galėtų gi kilti nors vienas kosminis karas, - atsiduso ji. – Nuobodu.
- Kosminių karų nebūna, - pasakiau. – Ir niekada nebuvo.
- Daug tu žinai, Patrakauski... O jeigu pasakyčiau, kad buvo? Prieš keliolika tūkstančių metų?
- Melagė. Aš prieš pusvalandį nusikopijavau galaktikos istoriją į savo PM. Nebuvo. O tie kiti nesiskaito.
Surūgusi Kara dėbtelėjo į iliuminatorių. Už jo spindėjo Žemės kraštelis.
- Žvalgyba pranešė, kad du laivai prasmuko į planetos paviršių, - murmtelėjo. – O jeigu jie nesugebės sulaikyti nusileidusių robokekšių? Kaip manai? Juk jūsų didžiausia fantazija – kad žemę užvaldytų zombiai, ateiviai arba koks nors virusas. Įsivaizduoji, kaip faina būtų?
Karos akys sužėrėjo.
- O jeigu tos robokekšės dar patobulėtų, užsikrėstų kokiu nors vietiniu mobiliuoju virusu? Gal jos pradėtų netgi daugintis, atidarytų slaptą robokekšių fabriką ir pamažu imtų dominuoti planetoje! Jos taip visus mylėtų, kad... įsivaizduoji?

Tada mes galėtume bandyti visus išgelbėti!