Suoliukas

Aplytas ir visų pamirštas, niūrus...
Lapų užklotas... saulės nubučiuotas...
Vėjo nuglostytas... sunykęs, pasenęs stovėjo giliai įsirėžęs į žemę...
Ir laukė tavęs...

Nugludintos rievės samanų prieglobstyje žvelgė į dangaus gylį...
Ir pamestas šešėlis jaunystės... (jauno medelio)... liko praeity...

Rudens paskutinę dieną Jis pravirks sakais...
Auksinės ašaros nusiris per ąžuolinį veidą..
..ir sustings...
amžių laike... be vilties...
Pageltęs lapas nukris į Jo supuvusį medžio delną...
Užsivėlinęs paukštis nutūps pailsėti...
...ir dar saulės spindulys šaltas
paglostys pražilusią galvą...

O Jis liks amžiams stovėti...

Jis tik nereikšmingas pilkas siluetas... šešėlis aklos nakties....
Jis lauks...
Bet taip ir liks nepastebėtas...