Nesugrąžinsi pavasario

Mėgstame suteikti savo jausmams simbolinę reikšmę. Mėgstame save paversti diagramomis, formulėmis. Mums trūksta aiškumo. Mes norime apsibrėžti save kaip apskritimą, apsiskaičiuoti savo plotą, ilgį. Lyginame savo laimę su kitų laimėmis. Džiaugiamės ją pavogę. Užsitarnavę. Radę. Verkiam pametę arba atidavę. Tik su pačiu savimi ja dalinamės, ji – puikiai prižiūrėta laimė.
Pavasario proga, ieškome laimės alyvų žieduose. Išrankiojam po žieduką, ieškom to penkialapio. Štai ir simbolis. Ne, ne alyvos šaka. Pavasaris. Jis – mūsų linksmybės priežastis, mūsų indas, kaip švč. Mergelė Marija. Įkvėpk – iškvėpk. Su pavasariu taip elgtis reikia.
Aš mažas ir bailus, man skauda. Aš keičiu savo ratus, važiuoju ir keičiu. Aš noriu pavasaryje rasti laimę.
Noriu būti Laime. Gyvenimu. Gėriu. Blogiu. Noriu supūti toje egzistencijoje, kai mane priglaudęs prie širdies kitas sakys – tu mano akmenį pavertei auksu, tu – mano linksmybės priežastis, tu mano mergelė Marija.
Mes keliaujam naktį, į laimę, į priekį. Mes pribėgam prie alkstančiųjų, pažadinam vėluojančius. Mes ne egocentrikai, mes pagalba. Mūsų burnos surištos, mes darome, mes tylime. Jausmus praradę, nes tai – nežemiška. Mūsų darbai, mūsų valia, ryžtas – tik tai gali vesti pirmyn. Mūsų rankos nusuktos nuo mūsų pačių, mes nenorime paklusti sau. Paklusti kitiems. Mes norime nežinia ko. Ir sakyk, sakyk, sakyk, kad gyvenime svarbu padėti kitam ir džiaugtis jo laime. Netikėsiu. Mes norime būti jų rankos, jų širdys. Mes padedam, nes kaltinsim save, kad be mūsų, jiems nebūtų pavykę. Kaltinsim, pavydėsim ir didžiuosimės. Žvelgsim į veidrodį, į tuščią portretą be gilumos. Tuščią portretą be kaukės. Mūsų laimė pasiliko žiemoj. Pavasaris pasiliko praeituose metuose.
Aš toks stoviu parimęs ir meldžiuosi. Meldžiuosi už save. Nes sau gyvenu, nes vienintelė tiesa esu aš. Aš saugau jus, aš saugau. Many lava, veržiasi venomis, ir neištykšta. Aš kaip duobė, kaip kaimas, koplyčia. Aš šaukiu pavasarį, šaukiu jausmą. Nusirišu nuo burnos pančus ir negaliu praverti lūpų. Į mane žvelgia Mergelė Marija. Ji duoda man alyvų, o aš jas numetu į duobę, kaime, šalia koplyčios.
Mes suteikiam sau vardą dievo, bet nesugebam nuspręsti, kuriuo metų laiku mums ruoštis neplanuotam sugrįžimui.