Sūnaus išėjimas,kad sugrįžtų

Jis sėdi prieš mane ir žvelgia šiltu, truputį nedrąsiu žvilgsniu, ore kabo  įtampa, kurią norisi išsklaidyti, mes abu turime nepasakytų žodžių savo širdies slėptuvėse, kuriuos vienas nuo kito slepiame. Suprantu, kad pokalbį pradėsiu aš, ieškau žodžių, kuriais galėčiau nusakyti ką jaučiu ir neužgaučiau jo tokios jautrios sielos, bet kokiu atveju rinksiuosi tiesų kelią, žinau, kad skaudės abiems, bet gal paskui atlėgs, kai viskas pakibs virš mūsų, išsilies garsu ir taps kūnu. Atsilošiu kėdėje ir pradedu nelengvą pokalbį, atidžiai žvelgiu į jo toki pažįstamą, o kartu kaskart vis naują veidą, noriu pagauti jo jausmus, nes gali būt, kad jie bus pasakyti tik akimis, bet nenuskambės garsiai:
-Tu pyksti ant manęs, sūnau, aš jaučiu tarp mūsų įtampą, noriu su tavimi apie tai pasikalbėti, noriu tave suprasti.
-Man viskas gerai, -jis atsako lėtai, apgalvodamas savo žodžius ir saugodamasis, jog pokalbis nenuslystų giliau.
-Kodėl tuomet aš jaučiuosi taip, lyg tarp mūsų trūktų nuoširdaus draugiškumo, tokio paprasto, kai žmogus drąsiai žvelgia į akis, jose gali pamatyti šypsenos atspindį, šilumą ir priėmimą.
-Tu ieškai kažko, ko aš nesuprantu, man atrodo, kad viskas yra normaliai, mes dažnai susitinkame, bendraujame, kartu valgome pietus, aptarinėjame visokius dalykus, - atsako jis, o žvilgsnis jo pabėga į šalį, lyg norėtų pasislėpti nuo ryškios šviesos.
-Bet aš tik bandau tau pasakyti, kaip aš jaučiuosi, aš va sėdžiu čia, rodos tarp žmonių, o jaučiuosi tokia vieniša, mes kalbame, bet aš negaliu užčiuopti draugiškumo ir šilumos, - nematau savo akių, bet jaučiu visa siela, kaip jose atsispindi vienatvės skausmas. Noriu, kad pokalbis išleistų į laisvę giliai paslėptą jausmą, kurio ir pati dar negaliu įvardinti, gal nuoskaudą?
-Nejaugi visad jausiuosi tokia vieniša, kai aplink tiek žmonių, suprantu, tu užaugai, išeini savo keliu, turi savo gyvenimą, bet aš norėčiau jame turėti mažyte kertelę, kaip tavo mama, dar nežinau, kokia ji turi būti, bet truputis šilumos mane tikrai labai pradžiugintų, -atsidūstu, suprantu, kaip jam sunku, jis ieško savarankiškumo, bando atsitraukti, nenori manęs įskaudint, bet turi surast pusiausvyrą, kurios abu dabar ir ieškome, nebegali būt taip kaip anksčiau, o kaip bus, mums dar neaišku.
Jis ilgai dvejoja, ar sakyti sekantį žodį ir lėtai prabyla:
-Tu mane kažkada irgi palikai, - žodžiai pakimba ore, kaip didžiulė sena neišsakyta nuoskauda, kuri kaip akmuo užgula krūtinę ir neleidžia laisvai kvėpuoti, gyventi, džiaugtis ir kentėti, tiesiog sukausto lediniais šarvais ir uždaro.
Nustebusiu žvilgsniu stebiu jį, jaučiu skausmo gilumą, atsimenu, kaip aš  viską įvertinau kitaip, realiai niekada jo nebuvau nei metusi, nei apleidusi, tik man atrodė, kad jam laikas tapti savarankiškam ir atsitraukiau, nebegalėjau su juo elgtis taip lyg jam būtų treji, bet tikriausiai nemokėjau, kaip tą padaryti, kad jam būtų gera, kad neskaudėtų augant. Pasirodo, šiandien jis daro tokį pat žingsnį, kaip ir aš kažkada dariau ir vėl mums abiems taip skauda.