Kiekviena tauta turi kuo pasididžiuoti ar išsiskirti iš kitų. Manau, kad didžiausias tautos išskirtinumas ir unikalumas yra kalba. Tauta neegzistuoja, jei neturi savo kalbos (žinoma, kaip ir visur, yra keletas išimčių, pavyzdžiui, lotynų kalba egzistuoja ir egzistuos, tačiau tauta jau yra išnykusi). Man visuomet suspaudžia širdį prisiminus, kad mūsų baltiškieji broliai prūsai išnyko, o kartu į kapus nusinešė ir savo kalbą. Manau, kad prūsų likimas yra pamoka mums, lietuviams ir latviams, mes turėtume labiau vertinti savo kalbą, ją puoselėti. Juk gimtoji kalba mums yra lyg stebuklas, nieko geriau negalime suvokti kaip savo gimtosios kalbos. Ją girdėdami nuo mažens sugebame suvokti perkeltines prasmes bei potekstes. Tik savo gimtąja kalba mes galime laisvai reikšti mintis, dėstyti žodžius, diskutuoti, mąstyti. Tik suvokę savo kalbos reikšmę galėsime išlikti kaip tauta.
Čia esė bandymas? Bet net ir esė norėtųsi daugiau savitumo, paprastumo, vaizdumo, nes dabar viskas tobulai praplaukia pro ausis/akis lyg tušti garsai, radijo fonas.
et, pasiskolinot tokią gražią Marcinkevičiaus citatą pavadinimui ir nieko įdomaus po ja neparašėt. Gal čia įžanga lietuvių kalbos egzamino rašiniui? Bet net ir tuo atveju tikrai norėtųsi geriau.
Teisingai pastebėta, omenyje turėjau jokią ne lotynų tautą, o tautas ir žmones, šnekėjusius lotyniškai kaip savo gimtąja kalba. Vis dėlto jie neišnyko, o lotynų kalba asimiliavosi ir šitaip išnyko (kaip šnekamoji kalba).
birželio ieva
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.