Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ir tuomet atrodė, kad su milžinišku trenksmu ir sprogimu plyšo ir mano širdis. Mano namas, mano kiemas, nors ir apžėlę, tamsūs, dabar tebuvo tuščia vieta. Aš užspaudžiau burną rankomis ir susverdėjau. Herbertas sugriebė mane už pečių.
-Nieko negalėjau padaryti, - jo žodžiai skambėjo kaip sapne, neaiškūs, migloti. Per dūmus ir ugnį nieko nemačiau. Atrodė, kad sapnuoju, kad visa tai tik iliuzija. Pabusiu, ir viskas vėl bus gerai. Bet tada mane į tikrą pasaulį sugrąžino dar vieno sprogimo garsas. Garsai išryškėjo ir pamačiau prieš save toly besiplaikstančius ugnies liežuvius ir dūmų kamuolius. Buvau šiame pasulyje, tik negalėjau priversti nei vienos savo kūno dalies pajudėti.
-Turime iš čia važiuoti – tai ne paskutinė bomba, ir kitas taikinys galime būti mes, - Herbertas vedė mane prie karinio vokiečių sunkvežimio. Atidaręs dureles, jis įkėlė mane i sunkvežimį, užtrenkė dureles, apibėgo sunkvežimį ir įlipo is kitos puses. Tada užvedė variklį ir atsisuko i mane. Žiūrėjau tiesiai priešais save ir mano skruostais riedėjo ašaros. Herbertas paėmė mano ranką.
-Viskas bus gerai, Ana. Aš čia.

Nei kelionės, nie kas nutiko po to, neprisimenu. Pamenu tik, kaip nubudau. Kai pramerkiau akis, pagalvojau, kad sapnuoju. Gulėjau gražiame kambaryje. Sienos nuvo nukabinėtos brangiais senoviniais paveikslais, kampuose stovėjo dideli vazonai su gėlėmis, dideliu langus buvo apglėbusios bordinės, storos medžiagos užuolaidos. Netoli lovos stovėjo didelis, senas, tamsiai rudas, išraižytas rokoko stiliaus raštais, rašomasis stalas, kokio dar nebuvau mačiusi. Nesupratau kur esu. Ir tada man besidairant, i kambario duris kažkas pasibeldė. Visai sumišau – nežinojau, nei ką sakyti, o gal geriau patylėti – juk nesu savo kambaryje. Na, bet tas, kas pasibeldė, nelaukė mano atsakymo ir pravėrė duris. Man taip palengvejo, kai tarpduryje išvydau tarnaitę.
-Labas rytas, panele, - tyliai pasisveikino ji ir labai mažais, bet greitais žingsneliais priėjo prie nedidelio, apvalaus stalo kambario dešinėje, - Atnešiau pusryčius, panele.
Aš buvau labai nustebinta ir sumišusi, bet ištarti žodį pajėgiau.
-Atsiprašau, gal malonėtumėte pasakyti man, kur aš esu? - klausimas nuskambėjo gana kvailai ir tarnaitė nustebo, bet tai buvo mano tikroji padėtis – net nenutuokiau, kur esu.
-Panele, jūs esat generolo Schweitzer namuose, - nusišypsojo ši.
-Ačiū, ačiū jums labai, - dėkojau jai už gerą žinią, nors jaučiausi dar labiau nustebusi. Herbertas atsiveže mane i savo namus? Dar niekad nebuvo to padaręs. Kodėl tuomet dabar?..
-Ar nereikia pertvarstyti jūsų rankos, panele? - tarnaitė priėjo prie mano lovos. Vis dar šypsojosi.
-Ak, ne. Ne... Kodel gi reiketu?.. - nesupratau jos klausimo. Bet staiga, kai pabandžiau suprasti, kodėl man reikėtų pertvarstyti ranką, kai nejaučiau skausmo, ėmiau prisiminti nuotrupas iš vakar dienos. Herbertas mane isodino į sunkvežimį, pradėjome važiuoti ir po poros minučių prieš pat sunkvežimį, ant kelio – sprogimas! Nieko negirdėjau – vėl buvau tartum sapne, tik staiga milžiniškas juodų dūmų ir dulkių debesis priartėjo prie sunkvežimio. Daugiau prisiminiau tik tiek, kad Herbertas staiga, atidaręs dureles, išstūmė mane iš sunkvežimio.
-O Dieve... Herbertas... Kas jam atsitiko??? - žiūrėjau į tarnaitę pilnomis išgąsčio akimis.
-Ponui Schweitzer viskas gerai, panele. Galite nesijaudinti. Jums leidus, - tarnaitė greitai išėjo iš kambario.
Dabar viską supratau. Man buvo žymiai ramiau, kai žinojau, kad Herbertui nieko neatsitiko. Staiga pajutau, kaip kairė ranka pradėjo degti. Pažiūrėjau į savo ranką – ji buvo apvyniota bintu, kuris jau buvo permirkęs krauju. Paėmiau šalia lovos, ant mažo, panašaus į barokinį, staliuko, stovėjusį binto ryšulį ir nuėmusi nuo rankos senąjį, apvyniojau nauju. Žaizda nebuvo gili. Bet man už pačią save labiau rūpėjo Herbertas. Atsikėliau iš lovos ir sunkiais žingsniais nuėjau iki apvalaus stalo. Atsisėdau. Visai nenorėjau valgyti. Vis bandžiau tiksliau prisiminti, kas vakar atsitiko. Viena buvo tikrai aišku – vakar diena nebuvo sapnas. Mano senojo namo tikrai nebėra. Užsimerkiau. Ašaros kaupėsi akyse, bet aš neleidau joms riedėti skruostais. Staiga kažkas vėl pabeldė į duris. Greitai nusišluosčiau akis ir prabilau:
-Prašau.
-Ana? - tai buvo Herbertas. Jis buvo apsivilkęs savo generolo mundūra, iš po kurio kairės rankovės taip pat kyšojo bintas.
-Tau viskas gerai? Tavo ranka.. - atsistojau.
-Man viskas gerai, Ana. Nesirūpink, - nusišypsojo jis.
Puoliau jam i glėbi. Jis glostė mano galvą. Norėjau verkti iš džiaugsmo, bet susitvardžiau.
2011-05-28 13:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-15 09:36
augaviskas
Tai subjektyvu, tačiau man atrodo, kad pojūčiai sprogimų metu parodyti susiaurintai - pamačiau tik miglą, ugnį, dūmus ir sunkvežimį. Tačiau galėtų būti dar garsai, šaltis ar karštis, kiti pojūčiai, kad įspūdis būtų autentiškesnis. Kambarys aprašytas gana stereotipiškai – kaip kiti pastebėjo, serialo stiliumi. Ir galbūt dar tą įspūdį kuria tipinės, lėtos herojės mintys, reakcijos ir jausmai. Iš tikrųjų, nelabai intriguoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-06 17:20
sesė_mėta
Pradžia sudomina. O tada kažkaip visas kūrinys nusileidžia į žemesnę pakopą. Kliuvo gal labiausiai aprašinėjant daiktus tas jų stilių apibūdinimas, gal būtų buvę geriau paprasčiau... nors čia turbūt subjektyvu, kadangi vistik neįsivaizduoju kaip atrodo "panašus į barokinį staliukas" ar "rokoko stiliaus raštas" :). Jei čia pradžia kūrinio tai gal ir nieko, aišku tokiu atveju nepalikote nei truputėlio intrigos kitam kartui, o jei tuo kūrinys ir baigiasi tai nesupratau ką norėta pasakyti
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-02 21:55
Gabriele Emilija

Čia tik pabandymas, todėl suprantu, kad toli iki kažko geresnio, bet dėkoju už kritiką ir įžvalgumą. :] O kas dėl gramatinių klaidų, tai lietuviškomis raidėmis perrašiau paskutinę akimirką, todėl klaidų tikrai neišvengiau. Dar kartą ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-02 11:51
Lengvai
Na toks naivokas pasakojimas su keliomis gramatinėmis klaidomis priešaky.
Nereikėtų, rašant pirmuoju asmeniu, vartoti tokių pasakymų: pilnomis išgąsčio akimis, sunkiais žingsniais, etc. Tai stebima iš šalies, pats žmogus apie save taip tikrai nesakytų, greičiau būtų: paklausiau, išsigandusi; ėjau sunkiai...
Pagirtina, kad bent jau yra kažkokia istorija, personažai. Aišku, su tuo padirbėti dar reikia nemažai, suteikti veikėjams tik jiems būdingų bruožų, aplinkos aprašymai turėtų būti subtilesni, tie baroko stiliaus kažkas rėžia akį. Bet visgi, po visų rašinėlių apie tai, kaip sunku/svajinga gyventi, šitas jau visai neblogai susiskaito;]
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-28 18:14
Princesės avių neaugina
Oooo, čia serjalas.
Iš Rozamundės kažkokios tai kolekcijos. :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-28 15:12
Eimantas Urbonas
Kažkaip nuo tos vietos, kai tave parvežė, dingo įdomumas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-28 13:27
Abias
O Chose Alberto nebus?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą