Ir tuomet atrodė, kad su milžinišku trenksmu ir sprogimu plyšo ir mano širdis. Mano namas, mano kiemas, nors ir apžėlę, tamsūs, dabar tebuvo tuščia vieta. Aš užspaudžiau burną rankomis ir susverdėjau. Herbertas sugriebė mane už pečių.
-Nieko negalėjau padaryti, - jo žodžiai skambėjo kaip sapne, neaiškūs, migloti. Per dūmus ir ugnį nieko nemačiau. Atrodė, kad sapnuoju, kad visa tai tik iliuzija. Pabusiu, ir viskas vėl bus gerai. Bet tada mane į tikrą pasaulį sugrąžino dar vieno sprogimo garsas. Garsai išryškėjo ir pamačiau prieš save toly besiplaikstančius ugnies liežuvius ir dūmų kamuolius. Buvau šiame pasulyje, tik negalėjau priversti nei vienos savo kūno dalies pajudėti.
-Turime iš čia važiuoti – tai ne paskutinė bomba, ir kitas taikinys galime būti mes, - Herbertas vedė mane prie karinio vokiečių sunkvežimio. Atidaręs dureles, jis įkėlė mane i sunkvežimį, užtrenkė dureles, apibėgo sunkvežimį ir įlipo is kitos puses. Tada užvedė variklį ir atsisuko i mane. Žiūrėjau tiesiai priešais save ir mano skruostais riedėjo ašaros. Herbertas paėmė mano ranką.
-Viskas bus gerai, Ana. Aš čia.
Nei kelionės, nie kas nutiko po to, neprisimenu. Pamenu tik, kaip nubudau. Kai pramerkiau akis, pagalvojau, kad sapnuoju. Gulėjau gražiame kambaryje. Sienos nuvo nukabinėtos brangiais senoviniais paveikslais, kampuose stovėjo dideli vazonai su gėlėmis, dideliu langus buvo apglėbusios bordinės, storos medžiagos užuolaidos. Netoli lovos stovėjo didelis, senas, tamsiai rudas, išraižytas rokoko stiliaus raštais, rašomasis stalas, kokio dar nebuvau mačiusi. Nesupratau kur esu. Ir tada man besidairant, i kambario duris kažkas pasibeldė. Visai sumišau – nežinojau, nei ką sakyti, o gal geriau patylėti – juk nesu savo kambaryje. Na, bet tas, kas pasibeldė, nelaukė mano atsakymo ir pravėrė duris. Man taip palengvejo, kai tarpduryje išvydau tarnaitę.
-Labas rytas, panele, - tyliai pasisveikino ji ir labai mažais, bet greitais žingsneliais priėjo prie nedidelio, apvalaus stalo kambario dešinėje, - Atnešiau pusryčius, panele.
Aš buvau labai nustebinta ir sumišusi, bet ištarti žodį pajėgiau.
-Atsiprašau, gal malonėtumėte pasakyti man, kur aš esu? - klausimas nuskambėjo gana kvailai ir tarnaitė nustebo, bet tai buvo mano tikroji padėtis – net nenutuokiau, kur esu.
-Panele, jūs esat generolo Schweitzer namuose, - nusišypsojo ši.
-Ačiū, ačiū jums labai, - dėkojau jai už gerą žinią, nors jaučiausi dar labiau nustebusi. Herbertas atsiveže mane i savo namus? Dar niekad nebuvo to padaręs. Kodėl tuomet dabar?..
-Ar nereikia pertvarstyti jūsų rankos, panele? - tarnaitė priėjo prie mano lovos. Vis dar šypsojosi.
-Ak, ne. Ne... Kodel gi reiketu?.. - nesupratau jos klausimo. Bet staiga, kai pabandžiau suprasti, kodėl man reikėtų pertvarstyti ranką, kai nejaučiau skausmo, ėmiau prisiminti nuotrupas iš vakar dienos. Herbertas mane isodino į sunkvežimį, pradėjome važiuoti ir po poros minučių prieš pat sunkvežimį, ant kelio – sprogimas! Nieko negirdėjau – vėl buvau tartum sapne, tik staiga milžiniškas juodų dūmų ir dulkių debesis priartėjo prie sunkvežimio. Daugiau prisiminiau tik tiek, kad Herbertas staiga, atidaręs dureles, išstūmė mane iš sunkvežimio.
-O Dieve... Herbertas... Kas jam atsitiko??? - žiūrėjau į tarnaitę pilnomis išgąsčio akimis.
-Ponui Schweitzer viskas gerai, panele. Galite nesijaudinti. Jums leidus, - tarnaitė greitai išėjo iš kambario.
Dabar viską supratau. Man buvo žymiai ramiau, kai žinojau, kad Herbertui nieko neatsitiko. Staiga pajutau, kaip kairė ranka pradėjo degti. Pažiūrėjau į savo ranką – ji buvo apvyniota bintu, kuris jau buvo permirkęs krauju. Paėmiau šalia lovos, ant mažo, panašaus į barokinį, staliuko, stovėjusį binto ryšulį ir nuėmusi nuo rankos senąjį, apvyniojau nauju. Žaizda nebuvo gili. Bet man už pačią save labiau rūpėjo Herbertas. Atsikėliau iš lovos ir sunkiais žingsniais nuėjau iki apvalaus stalo. Atsisėdau. Visai nenorėjau valgyti. Vis bandžiau tiksliau prisiminti, kas vakar atsitiko. Viena buvo tikrai aišku – vakar diena nebuvo sapnas. Mano senojo namo tikrai nebėra. Užsimerkiau. Ašaros kaupėsi akyse, bet aš neleidau joms riedėti skruostais. Staiga kažkas vėl pabeldė į duris. Greitai nusišluosčiau akis ir prabilau:
-Prašau.
-Ana? - tai buvo Herbertas. Jis buvo apsivilkęs savo generolo mundūra, iš po kurio kairės rankovės taip pat kyšojo bintas.
-Tau viskas gerai? Tavo ranka.. - atsistojau.
-Man viskas gerai, Ana. Nesirūpink, - nusišypsojo jis.
Puoliau jam i glėbi. Jis glostė mano galvą. Norėjau verkti iš džiaugsmo, bet susitvardžiau.