Vasariniu bateliu apauta koja nuspaudžia pedalą stipriau. Nuvažiuotus magistrale kilometrus žymintys stulpeliai pranyksta vos spėję išnirti pralekiančiuose pakelės gamtos vaizduose. Atsiplėšdama didėjančiu atstumu, Ji tikisi, jog taip mėgiamo pajūrio ramybės kopose mintimis priartės prie Jo. Pro pravertą automobilio langą girdimas švilpiančių ratų gaudesys ir smarkus trumpai kirptų plaukų taršymas primena apie gyvybės trapumą. Batelio nosis kilsteli aukštyn ...
Vėsinančių sidabriškai melsvų bangų nerimastingas šniokštimas tolygiai tyla ir lieka Jai už nugaros. Pėdos pasikeisdamos smėlyje tai giliau, tai sekliau įmina moters laikino buvimo ženklus. Kojos pirštai, atitrūkę nuo paskutinės medinių laiptelių pakopos, paliečia švelniai kutenančią pajūrio žolę. Eikliosios pasileidžia žaliuoju kilimu link apiberto, tarsi karoliais, didelėmis tamsiomis uogomis krūmo. Sultingai išpampusią gervuogę Ji plastišku judesiu įsimeta burnon, prisimerkia ir ... lėtai lėtai mėgaujasi aitriu saldumu. Po kūną pulsuojančiomis skaniosios palaimos srovėmis pasklinda aistringai jausmingų glamonių atgarsiai.
*****
Vėsoka. Ji susigūžia, užsitraukia nuo pečių nuslydusį minkštą pledą. Nužvelgia prieblandoje prigesusį, pamažėl nykstantį ugnies liežuvių šokį ant rąstinių sienų. Viena ranka prilaikydama šildančio apkloto kraštelį, pakyla iš krėslo. Puodelis su garuojančia čiobrelių arbata lieka nepaliestas... Viliojantis kvapas įkyriai smelkiasi ir kviečia. Svaigu. Ji kvėpteli giliau. Tai... mėlynasis hiacintas! Taupiais, tarsi kimono vilkinčios geišos, judesiukais, siūbuodama dėlioja Desde El Alma valso žingsnelius. Stabteli ties langu, žvilgtelėti į tirštėjančias sutemas. Ruduo? Jau. Šaltas stiklas šiek tiek atvėsina įkaitusią kaktą. Atsitraukia, akimis seka besiraitančias ir žemyn nuvinguriuojančias šlapias gyvačiukes.
– Neverk, - ataidi, – Ruduo nenudažys hiacinto baltai.