*****

Tiek daug daviau,

nes tiek beprotiškai aš daug turėjau

savy

jėgų

ir meilės,

ir gyvenimo aistros...



Tiek daug tikėjaus,

nes žmogum visa širdim tikėjau...

Dabar

visam

jau supratau,

kad visa tai - beprasmė tuštuma,



kurioj nesužydės nei taip augintos mano Meilės gėlės,

nei Gėrio ir Tiesos sodinta Lelija...



Tiek daug išdalinau,

nes taip beprotiškai visus mylėjau.

Tačiau

širdy

ir sieloj

liko tik bekraštė dykuma. - - -



Tiek daug, atrodė, supratau, o Viešpatie!

O iš tiesų nesupratau juk nieko!

Tik širdimi ir siela pajutau,

kad tai, ką gero duodi,

taip retai sugrįžta gėriu...



Kad Kryžius tavo tik sunkėja kas diena...

Kad kuo daugiau gėriu ir meile tu alsuoji,

tuo vis garsiau kvatoja tolstanti, ir svetima,

ir taip žiauri minia... (Rakštis. 2011-05-24)