Brėkšta

I

Vos užsimerkiu,
girdžiu balsus nuo jūros,
vandens teliūškavimą,
artėjimą prie kranto,

žmonės leidžia
vandenį eidami praustis,
bangoms leidžia
įsisukti
į plaukus,

pučia vėjo burbulus,
              vėjo burės įplyšta

ir kietai sučiaupia lūpas,

tada vienas po kito įjungia
šviesą, ilgus nukirptus
plaukus susemia į saują

ir pradeda
rytą

II

Kasdienis žolės
pjovimas

kada tik nulyja,
sraigės išslenka
į pasaulį,
į plačiuosius vandenis
išplaukia

mažasis maratonas

III

Atskridęs paukštis
nusipurto ir žiūri
pro langą į mano kambarį,

dairosi,
kojeles krutina,

galvoju,
visai kaip gyvas

IV

Einu vakare –

vyras plaukus šukuoja
savo gulinčiai
žolių pjovėjai

V

Naktis užkrinta
ant žemės –
miškų rezginiuose nardau,
šviečia
mūsų mėnulio takai,

paukščių balsus
supynėm į juostą,
kuria šiąnakt

prisirišime rytą