2011 05 26
Pabudęs sniegas ant
Kalnų kepurių, gaivina
Rytmetį mane, o nelygumuose
Upokšniai verda nuplaudami,
Kas dulkina ar neramina.
Išeiti reiks kur nekenčia
Žolės ant žemės veido,
Kur viskas sustatyta ir
Sunumeruota. Erzina...
Su dalgiais vyrukai pluša,
Mažesni už nykštį. Šlaituose
Saulę pasitikdami per skilusios
Stiklinės plyšį. Greičiau jau laikas
Dingti nuo vasaros žvaigždėto
Skliauto, kurį skaičiau pernakt.
Kuriuo riedėjo mėnesiena
Pakeitus kryptį. Perbalus
Labiau nei visada.
O aš lėtu žingsniu žengiu
Sandalais nudėvėtais į savo
Prarastą dar vieną dieną,
Galėčiau tiek nuveikt, o
Priverstas esu nemigt ir
Nieko neregėt. Už tos
Tvoros spygliuotos
Pasaulis verda savo sultinį,
O aš, kaip morka zuikio
Nudžiauta čionai baigiu
Išnykti. Pikta...