NuarPietų pertraukos laikas ėjo į pabaigą. Pasisotinę skyriaus darbuotojai vangiai rinkosi į savo vietas.
-Būk geras, nepasakok dar kartą savo mistinių prielaidų. - vyresnysis inspektorius klestelėjo į krėslą už rašomojo stalo. - Ten nieko rimto neįvyko. Keli sulaužyti kaulai, kelios mėlynės, kelios plėštinės žaizdos. Eilinė „tamsi“ byla.
-Bet, viršininke,...
Policijos pareigūnas valdingai iškėlė aukštyn ranką, nutildydamas priešais jį stovintį jauną kolegą: -Tyrimą atlikęs specialistas aiškiai pasakė, kad įkandimo žymė ant to dičkio delno apatinės dalies būdinga savigynai ir priklauso žmogui.
-Žmogus neturi tokio ilgio iltinių dantų. Pas mus ilčiai rudimentiniai, o pas tą, kuris krimstelėjo, jie pilnai išsivystę. - jaunesnysis inspektorius ėmė karštligiškai ieškoti ant savo stalo reikiamo dokumento. - Tuoj parodysiu.
-Jau rodei. Tas nuotraukas, kartu su išvada, aš įsegiau prie kitos operatyvinės medžiagos. – šefas ranka paplekšnojo per tik ką užverstą aplankalą. - Ten matyti ne tik jų žymės. Yra ir kiti, pačių paprasčiausių dantų, tokių kaip pas tave ir pas mane, sukandimo požymiai.
-Bet kiti atsispindėjo ne taip raiškiai. - neatlyžo bendradarbis. - Sužalojimas padarytas, dantimis plėšiant mėsą nuo kaulų. Tai būdinga laukiniam žvėriui. Žmogaus dantys skirti atkąsti ir kramtyti. Jie beveik vienodo ilgio ir turėjo palikti tokio pat gylio pėdsakus. Šiuo atveju taip nėra. Tas, kas su jais mušėsi, buvo labai stiprus. Pagal aptiktus kraujo pėdsakus matyti, kad vienas iš nukentėjusių trenkėsi pakaušiu į medį 237 centimetrų aukštyje nuo žemės. Sužaloto asmens ūgis 178 centimetrai su batais. Svoris 96 kilogramai. O įvykio vietoje, be jų pačių paliktų avalynės pėdsakų, mes suradome tik 36 dydžio sportinių batelių įspaudus drėgname dirvožemyje. Ir daugiau nieko. Kyla pagrįstas klausimas - kas jį ten mostelėjo? Juk tikrai ne moteris ar vaikas. DNR pavyzdžių iš žaizdos rankoje laiku nepaėmėme. Dabar jau per vėlu. Žmogus operuotas. Bet, greičiausiai nieko ir nerastume. Sužeistasis stipriai kraujavo. Jei ir buvo patekę seilių, kraujas viską išplovė.
-Pasakysiu pačius kvailiausius, kada nors mano sugalvotus kontrargumentus tavo išvedžiojimams. – atsistojęs pareigūnas išsitiesė visu ūgiu ir pažvelgė į prieš jį stovinčio kolegos akis. - Žmonės taip pat plėšia mėsą dantimis nuo kaulų. Gali pabandyti savaitgalį pas mamą prie pietų stalo. Aš, aišku, netikiu ta jų pasakėle apie trys labai padorius ir ramius piliečius, kuriuos gūdžią naktį, jiems vaikštant parke ir aptarinėjant opias visuomenės problemas, užpuolė psichopatas. Buvo priešingai. Jie užpuolė žmogų, kuris pasirodė stipresniu ir juos žiauriai sumušė. Ranką vienam iš jų perkando, bandydamas ištrūkti, kai tas jį sugriebė. Kitas nelaimėlis į medį galva tvojosi, pastumtas nuo kokios nors aukščiau esančios vietos, pavyzdžiui, ant sankasos esančio asfaltuoto parko takelio. Vampyrų ar vilkolakių nebūna. Nuo užpuolimo praėjo trys paros. Vakar buvo pilnatis. Jei tikėti tavo pamėgtais siaubo filmais, tas su perkąsta ranka jau turėjo pavirsti vienu ar kitu.
-Viršininke, nėra ten jokios aukščiau esančios vietos. Aikštelė lygi, kaip stalas. Iki takelio keturi su puse metro. Jei...
-Aš jaučiuosi paskutiniu idiotu, kad leidausi įtraukiamas į šią diskusiją. Padarysime kitaip. Surask pas tyrėjus visas neatskleistų užpuolimų bylas šiame parke ir aplinkiniuose kvartaluose per paskutinį pusmetį. Ne. Geriau per metus. Suorganizuok atpažinimus ir parodyk nukentėjusiems tuos trys gipse. Patikėk, per artimiausias kelias savaites tau nebus laiko mąstyti apie kieno nors iltinius dantis. Ir atmink, dabar tu esi policininkas, todėl mažiau galvok ir daugiau daryk. Neužkišk galvos bereikalingomis mintimis. Pradėsi nerimauti tada, kai vėl susidursi su štai tokiais pėdsakais. Nors aš viliuosi, kad rimtesnių įvykių vietose mes jų nerasime. Nes tada tikrai bus blogai. Nori nenori teks vyresnybei paaiškinti, kas juos paliko.
-Erika!
Šūksnis pranyko bendrame balsų gaudesyje. Pamačiusi, kaip draugė, trumpai šnektelėjusi su aukštesnės klasės augalotu vaikinu, kartu su juo įėjo per praviras sportinio inventoriaus sandėlio duris, kitame mokyklos aikštyno gale, Ieva pasuko į tą pusę.
-Neik ten. – iš kažkur atsiradęs Aleksandras sulaikė ją už rankos ir nutempė atgal prie pagrindinio korpuso.
-Kodėl? – Ieva sustojusi ištraukė ranką. – Kas vyksta?
-Nieko. Viskas kaip visada. – vaikino balse suskambo sarkastiškos gaidelės.
-Žinai ką... - mergaitė pasimetusi bandė surasti tinkamus žodžius išreikšti savo pasipiktinimą.
-Pasidarė įdomu, kaip gyvena seni bičiuliai? – Aleksandras pagiežingai nusišypsojo ir nukreipė žvilgsnį į šalį.
Prieš trejetą metų, jiems visiems įstojus į gimnaziją, mergaitė pradėjo mieste lankyti baleto pamokas ir palengva atitolo nuo savo vaikystės draugų.
-Ar tai tiesa? – Ieva sutriko. Viso to norėjo paklausti pas pačią Eriką.
-Kas tiesa? Kad ji atsiduoda už pinigus? – Aleksandras linktelėjo galvą. – Taip. Tai tiesa. Turi pastovią klientūrą. Kadangi čia prestižinė mokykla, kai kurie iš mūsų turi vip poreikių – greitukas prieš, per ir iš karto po pamokų, neišeinant už mokyklos tvoros. Sako, tai suteikia papildomo jaudulio. Vienu žodžiu, yra grupė vaikinų, kurie sumąstė šitą žaidimą. Tokių mergaičių kaip ji, čia keletas. Nežinau, kaip jie jas išlaiko paklusniomis, bet besinaudojančių ratas vis plečiasi. Tarp eilinių mokinių jau gandai sklando.
-Jei tu viską žinai, tai kodėl nieko nedarai? Kodėl ji nenutraukia viso šito?
-Bandžiau. Atėjo vienas toks iš paralelinės klasės. Sudaužė akinius. Dvi savaites namuose prasivoliojau. Net nepastebėjai, kad manęs nėra? – Sašos žvelgė liūdnomis akimis. - Kodėl ji pati viso to nenutraukia, nežinau. Gal jai patinka. Teks tau klausti. Po to, kai mane subaladojo, Erika daugiau su manimi nebešneka.
Ieva grįžtelėjo į sporto aikštyno pusę.
-Gali jos nelaukti. Į šitą pamoką neateis. Matai, dar keli eilėje stovi. – Aleksandras nusisuko ir skubiu žingsniu patraukė į pagrindinį korpusą.
Prie sportinio inventoriaus sandėlio durų, susikišę rankas į kišenes, šnekučiavosi du gimnazijos uniformą vilkintys vaikinai.
Ieva išskleidė nosinę ir, patiesusi ant dulkinų, nuo ilgo naudojimo nutrintų ir laiko pajuodusių, kadaise lakuotų medinių laiptų, atsisėdo. Paprastai užrakintos senojo korpuso mansardos durys dabar buvo praviros. Šilti saulės spinduliai skverbėsi per žemiau esančios laiptų aikštelės arkinį langą, keldami širdyje pavasarinį, vien loginėmis išvadomis sunkiai paaiškinamą jaudulį.
Apmąstymus nutraukė judesys prie mansardos durų. Marškinių galus į kelnes kaišiojantis vaikinas nustebęs sustojo. Ieva buvo viena iš gražiausių gimnazijos mergaičių, kuriai praėjus šalia, be išimties atsigręždavo visi tradicinių ar netradicinių pažiūrų berniukai. Liekna, ilgomis, tiesiomis kojomis. Šviesiais, lygiais, iki juosmens krintančiais plaukai. Spindinčiomis akimis ir nuoširdžia šypsena. Aukšta krūtine ir, kaip tarp savęs kalbėjo vaikinai, iš proto varančiu riestu užpakaliuku. Atrodė, kad mokyklos uniforma buvo jai pasiūta vien tam, kad ne paslėptų, bet išryškintų visus po ją slepiamus kūno privalumus ir keltų jaudulį aplinkiniams. Tą žinojo ir ji pati. Todėl sijonėlis buvo gerokai trumpesnis, nei leidžia galiojančios taisyklės. Mokytojai geriausiai besimokančiai trečio kurso mokinei buvo linkę atleisti šią menką „nuodėmę“. Ir štai tokia mergina dabar sėdėjo čia, ant purvinų laiptų, kantriai laukdama, kol jis baigs smagintis su gimnazijos kekše.
Ieva, šiek tiek pasukusi galvą, pažvelgė į žvilgančius, geros odos batus, nesiteikdama pakelti akis į jų savininko veidą. Pajutęs nuo jos sklindančią panieką, sutrikęs vaikinas skubiai ėmė leistis laiptais žemyn. Mergaitė, jam nuėjus, tyliai atsiduso. Pakilusi, įprastu judesiu perbraukė rankomis per sijoną, tarytum būtų sėdėjusi ant žolės ir bandytų nubraukti prilipusius šapelius. Nupurčiusi dulkėtą nosinę, ją sulankstė ir įsidėjo į kišenę.
-Erika. - tyliai ištarė, atsargiai žengdama pro plačiai atvertas mansardos duris.
Draugė basomis kojomis stovėjo ant vieno iš kelių netvarkingai numestų minkštų čiūžinių ir neskubėdama segiojo baltos palaidinukės sagas. Per mažą trikampį langelį stoge į vidų krentantys saulės spinduliai apšvietė šalimais ant grindų, stebėtinai lygiai greta vienas kito, pastatytus jos batelius, su į vidų sukištomis rausvos spalvos kojinaitėmis. Likusi patalpos dalis skendėjo prieblandoje.
-Kaip ir Saša, atėjai man pasakyti, kokia aš esu dvokianti skylė? - dusliu balsu ištartas klausimas privertė Ieva sustoti pusiaukelėje.
-Ne. Norėjau pabūti su tavimi. - Ieva nemelavo. Ji tenorėjo atsisėsti šalia draugės ir prisiglausti savo pečiu prie jos peties. Kaip kadaise, kai jos kikendamos šnabždėdavosi apie kvailiausius dalykus pasaulyje. O atsisveikindamos stipriai apkabindavo viena kitą ir, surėmusios kaktas, stumdydavosi, kaip dvi jaunutės ožkelės.
-Gali sėsti. Šitas beveik švarus. - Erika galva linktelėjo į čiūžinį, ant kurio stovėjo. Sausai trakštelėjo užsegamas jos sijono užtrauktukas.
-Kodėl jų čia tiek? - atsisėdusi Ieva žvilgsiu parodė į greta gulinčius čiužinius.
-Todėl, kad norinčių kartais būna labai daug. Nespėja anksčiau panaudotas išdžiūti. Kaip kai kas sako - „jei kam nepatinka, kad negulėtų nuogu užpakaliu šiltoje balutėje“.
-Nenaudoji..?
-Yra ir kitų priemonių apsisaugoti. – Erika pertraukė ją irzliu balsu. Aiškiai buvo matyti, jog ji nesiruošia tęsti šį pokalbį.
Apimta nevilties, kad negali niekaip įveikti tarp jų atsiradusio nesusikalbėjimo, Ieva palinko ir padėjo galvą ant šalia jos sėdinčios ir batelius besiaunančios draugės peties.
-Atstok su savo snarglėjimusi! - Erika įrėmė ranką jai į kaktą ir grubiai atstūmė. - Kad tu žinotum, kaip man nepatinka šita tavo savybė. Kai tik kas vyksta ne taip, kaip tu nori, iš karto pradedi glaustytis.
-O tai ką man daryti?! - rėkte išrėkė Ieva ir nusisukusi pažvelgė į prieblandoje nykstantį tolimąjį mansardos galą.
-Dingti! A-aaak! - pabandžiusi atsistoti, Erika aiktelėjo. Klestelėjo atgal ant čiūžinio, suraukė nosį, ir su pasišlykštėjimu kyštelėjo iš pravertos burnos liežuvio galą. Po ko tyliai pridūrė: - Teka viskas.
-Einam į tualetą. Susitvarkysi. - pakilusi iš savo vietos, Ieva ištiesė ranką draugei. - Duosiu įklotą ir atsargines kelnaites. Naujas. Nenešiotas. Turi tikti.
-Man? - šį kartą Erikos veidą nušvietė šypsena. - Man jos smuks. Tavo užpakalis didesnis.
-Norėtum! Tavo didesnis!
Neįveikiama siena anksčiau tarp jų iškilęs susvetimėjimas dingo, vos tik mergaitės ėmė kartu nuoširdžiai kvatoti, rankomis įsikibusios viena į kitą, kad nepargriūtų. Paprastas bandymas suprasti, neskubant teisti, kartais yra geriau nei dviejų dešimčių psichologų atliekamos šamanizmo apeigos, buriant iš kavos tirščių.
-Tai tu vis dar laikai kambaryje lėles? - Erika su Ieva sėdėjo ant suolelio, prie tako, vedančio link muzikos mokyklos pastato, ir valgė ledus. Vasaros karščiu tvoskianti gegužio mėnesio saulė, maloniai kaitino jos šilumos per žiemą ir pavasario pirmų mėnesių žvarbą pasiilgusių mergaičių skruostus.
-Tą senovišką, pirktą iš antikvaro, su pūsta suknele. - Ieva linktelėjo galvą. - Ir tą „skudurinukę“. Pameni? Siuvome penktoje klasėje per darbų pamoką. Ji kabo ant sienos. Vietoje paveikslo. Priderinau prie tuščio rėmo. Meškis, kurį su Aleksandru man padovanojote ketvirtoje klasėje gimtadienio proga, sėdi knygų lentynoje.
-Aš savo seniai sudėjau į dėžę ir išnešiau į rūsį. - Erika liūdnai žvelgė į besimezgančius pumpurus ant artimiausio krūmokšnio šakų.
-Greičiausiai aštuntoje klasėje mes buvome vienintelėmis keistuolėmis mokykloje, kurios dar žaidė su lėlėmis. - Ieva prunkštelėjo, prisiminusi seniai praėjusias, bet tokias šviesias dienas.
-Man nepatinka tai, ką aš darau. - tyliai ištarė Erika. - Niekada nepatiko ir nepatiks. Tu juk tai norėjai išgirsti?
Ieva jau beveik valandą kantriai, neskubindama ir neįkyrėdama savo smalsumu, laukė, kada draugė pati pradės pasakoti.
-Jei nepatinka, tai kodėl taip elgiesi? Kiek suprantu, tavęs niekas nemuša. Prievarta netempia į krūmus ar tamsų kampą. Neplėšo rūbų. Tu niekam neapsiskundei.
-Kartais mūša. Ne todėl, kad priešinčiausi. Kad pasijustų viršesni. O rūbus aš pati nusiimu. Jų nereikia plėšyti. - Erika karčiai šyptelėjo. - Genialiai paprastą būdą sugalvojo, kad mane sutramdytų.
-Nuotraukos? Vaizdo įrašai? Pasiskolinai pinigų ir negali atiduoti? - Ieva su skausmu žvelgė į draugę, bandydama įsivaizduoti, ką jai teko ir tenka patirti.
-Jei būtų eilinė nuotrauka ar įrašas, kur nepadoriai atrodau, jie manęs nesuvaldytų. Paviešinus, tik pasijuokčiau, tipo - „ką, pamatėt ką nors, ko anksčiau nebuvot matę? „. Tikrai taip pasakyčiau. - Erika ryžtingai krestelėjo galva. - Nekentėčiau. O jei dar jų veidai matytųsi, tai nedvejodama parašyčiau policijoje pareiškimą dėl išniekinimo.
-Ką jie tau padarė? - per šalia sėdinčios Ievos kūną persirito siaubo banga. Erika buvo ne iš tų, kurias galima lengvai išgąsdinti ar palaužti. Turėjo būti sumanyta kažkas ypatingo.
-Beveik nieko. Aš pati padariau. Tu tik niekam nepasakok. Gerai?
Ieva tylomis linktelėjo galva.
-Jie mane nuvežė į žirgyną. Išrengė. Atvedė gražų juodą eržilą. Prižadėjo neliesti, jei aš... - Erika trumpam pritilo. Nulenkė galvą. Po to ją pakėlė. Tramdydama riedančias ašaras ir iš lūpų besiveržiančią raudą, pasakojo toliau. -.. Jei aš jį patenkinsiu. Rankomis, burna ar dar kaip nors. Buvau labai išgąsdinta. Jų buvo tiek daug. Nenorėjau, kad jie mane visi iš eilės... Keletą kartų apsivėmiau, bet įraše to nesimato. Atvirkščiai, atrodė, jog aš mėgaujuosi. Galvojau, tik pasityčios ir paleis. Jei tu žinotum, kiek daug arklys gali išlieti sėklos. Tų neįsivaizduoji. Aš buvau tokia nešvari. O jie aplinkui kvatojo. Nuplovė viską ten pat, liedami šaltą vandenį ant manęs tiesiai iš laistymo žarnos. Parodė įrašą. Po to jau galėjo daryti, kas ką norėjo. Aš nieko nebejaučiau.
Erika žemai nulenkė galvą sau ant kelių ir krečiama drebulio ėmė inkšti, kaip koks sumuštas šuo. Ieva prisiglaudusi glostė jos šaltas, kaip ledas rankas ir guosdama bučiavo juodus raudančios draugės plaukus.
-Nieko negaliu padaryti. – jos greitakalbe nerišliai tariamus ir dažno kūkčiojimo pertraukiamus žodžius vos galima buvo suprasti. - Juk niekas nepatikės, kad mane išniekino tokiu būdu. Aš per ilgai tylėjau. Reikėjo kreiptis iš karto. Dabar sakys, jog apšneku. Jie turi įrodymus, kad aš imu pinigus. Moka specialiai, norėdami dar labiau įklampinti. Jei neimsiu, atsisakysiu juos aptarnauti ar pabėgsiu, grasino paviešinti vaizdus iš žirgyno. Jų ten nematyti. Tik aš ir ... tas eržilas. Pasiskundus policijai, išsigins visų kaltinimų. Manęs niekas neapgins. Aš juk pilnametė. Su savo kūnu galiu daryti ką noriu. Viskas prieš mane - ištvirkusi merga, atsiduodanti už pinigus ir mėgstanti smagintis su arkliais. Jei tas įrašas paklius į internetą, aš tikrai neišlaikysiu.
-Šššš. Aš tave apginsiu. Ką nors sugalvosiu. Tu tik neverk. - Ieva pabandė rankomis pakelti Erikos galvą, ketindama nosine nušluostyti jos akis. - Kas visą tai sumanė?
-Tas, kas dabar nusitaikė į tave.
Mergaitė nustebusi pažvelgė į nuo ašarų paburkusį draugės veidą.
-Vitoldas. - bandydama išžiota burna įkvėpti oro, kūkčiodama įstengė ištarti Erika. - Jis nusprendė, kad sekanti būsi tu.
-Iš kur žinai?
-Praėjusi šeštadienį juk buvai pasimatyme su juo? Girdėjau, kaip klasėje merginos apkalbinėjo.
-Ėjau. Bet tarp mūsų nieko nebuvo. – Ieva gūžtelėjo pečiais. – Kaip ir kiti vaikinai, su kuriais susitikdavau anksčiau, pakvietė į kavinę. Išgėrėme kavos, suvalgiau bandelę. Paklausėme gyvos muzikos. Ten vyko autorinės dainos vakaras. Po to dar pasivaikščiojome. Kalbėjomės. Jis labai malonus. Negali būti. Vitoldas juk populiariausias gimnazijos vaikinas. Labai pasistengęs, gali bet kurią iš mūsų turėti. Kam jam viso to reikia?
-Su manimi buvo tas pats. – Erika pagaliau atgavo kvapą. – Tik mane nusivedė į roko grupės koncertą viename iš klubų, nes man patinka kitokia muzika nei tau. Pamečiau galvą. Pagalvojau, kad jam patinku. Elgėsi labai pagarbiai. Stovėjau šalia ir svajojau pasimylėti su juo. Jam reikėjo tik panorėti. O tu?
-Dėl mylėjimosi nežinau, bet būčiau daug leidusi, jei pradėtų mane glamonėti. - prisiminusi Vitoldo artumo jai sukeltus jausmus, Ieva paraudo ir linktelėjo galvą. - Jis moka sužavėti kitą žmogų.
-Veidmainis. Tas, kurį matome, yra netikras, todėl saugokis. - draugė abejomis rankomis glamžė nuo ašarų sudrėkusią Ievos jai paduotą nosinę. - Tai Vitoldas mane pakvietė į žirgyną pasijodinėti arkliais. O prajodė mane. Pats asmeniškai niekada nėra žaginęs. Šiandiena vienas iš tų, kurie manimi naudojosi, kalbėjo, kad greitai tą patį darys ir su tavimi, nes aš jau pradėjau nusibosti. Jie visi su Vitoldu draugai. Žino ką sako. Norėjau bėgti tavęs ieškoti, bet tu pirma pas mane atėjai. Nežinojau, kaip tau viską papasakoti, kad patikėtum. Buvo labai gėda.
-Tu Erika?
Mergaitės nustebusios pakėlė galvas. Priešais, susikišęs rankas į apsmukusių džinsų kišenes, stovėjo plikai skųstas stambus vaikinas. Iš po trumpų, šviesios spalvos marškinėlių matėsi pilvas, riebia raukšle užkritęs ant stipriai suveržto diržo. Jam iš šalių stovėjo keturi bendrai. Skirtingo kūno sudėjimo, bet tokie pat plikagalviai, juokingai atlėpusiomis ausimis.
-Klausiu ar tu Erika? - pastebėjęs ją tylomis linktelėjus, nusispjovė sau po kojomis ir oriai neskubėdamas pridūrė. - Einam.
-Kur? - nesuprasdama, ko jis nori mergaitė gūžtelėjo pečiais.
-Einam sakau! - be perstojo kartodamas tuos pačius žodžius, vaikinas šaukė vis garsiau ir garsiau. - Einam sakau! Einam! Sakau einam!
Aiškiai buvo matyti, kad jo viršenybės prieš kitus suvokimas apsiribojo įsitikinimu: kas garsiau ir baisiau šaukia, tas ir yra stipresnis. Likusieji susidomėję akimis varstė abi merginas.
Ieva pagaliau suprato, kas vyksta. Gandai apie parsiduodančią mergaitę pasklido už mokyklos ribų. Šitie buvo ne vietiniai. Niekada anksčiau savame rajone jų nebuvo mačiusi. Vyriškomis akimis žiūrint, dabar su Erika buvo galima daryti ką tik nori: sučiupus gatvėje, primušti. Nusitempus į nuošalią vietą, išniekinti ją iš eilės, pakeisdami vienas kitą, dešimt-dvidešimt kartų. Garsiai aplinkui kvatojant, apdergti, kai iškankinta ji pati vos begali pajudėti. Išmainyti, parduoti, suluošinti. Erika jau nebebuvo žmogumi, o tik daiktu, skirtu atsipalaiduoti ir pajusti malonumą ją žeminant. Kažkuo, į ką, išliejęs paskutinį spermos lašą, žvelgdamas vaikinas ar vyras pajunta begalinį pasišlykštėjimą.
-Einam sakau! - taškydamasis seilėmis, klykė užpuolikas. Pamatęs, kad Erika nejuda iš vietos, spyrė į suolelį šalia jos. - Sakau einam!
Ieva apsižvalgė aplinkui. Besišnekučiuodamos mergaitės prarado laiko nuojautą. Saulė buvo jau beveik nusileidusi. Menki jos spinduliai vos skverbėsi per pavasario žaluma spindinčias krūmų šakas. Takeliu link jų ėjo keista, pilkai apsirengusi žmogysta, nešina per petį permestu aptrintu tokios pat spalvos smuiko futliaru. Aiškiai per didelis, nuo skalbimo išblukęs, bet švarus plonas palaidinis karojo beveik iki pat kelių. Ilgos rankovės tuščiais galais visiškai slėpė rankas. Iš po žemai ant akių užtraukto gobtuvo matėsi juodos sportinės kepurėlės snapelis. Akis dengė tokios pat spalvos akiniai nuo saulės. Kitų žmonių aplinkui nesimatė. Pagalbos sulaukti nebuvo iš kur.
-Dink iš čia! - Ieva pašoko iš vietos ir atstūmė nuo Erikos priekabiautoją.
Šį kartą jos ryžtingumas sukėlė priešingą reakciją, nei ji tikėjosi. Užpuolikai pradėjo juoktis.
-Šitą taip pat imam. Padarysim kartu. - pasigirdo balsai. - Bus linksmiau.
-Tu irgi eini! - nutukėlis, skambant bendrų kvatojimui, netikėtai atsegė diržą, vis dar jo džinsus prilaikančią sagą bei užtrauktuką, ir trūktelėjo drabužius žemyn. - Žiūrėk, ką tau turiu!
To, kas išvirto iš storulio kelnaičių, Ieva pamatyti nespėjo. Kažkas iš už nugaros ją apkabino viena ranka per krūtinę ir įsikibo į dešinį petį. Kita - į kairį. Pasuko šimtą aštuoniasdešimt laipsnių kampu taip staigiai, kad klostuotas uniforminis sijonėlis, skleisdamasis tarsi vėduoklė, pakilo nepadoriai aukštai, trumpam apnuogindamas stulbinančio grožio kojas. Mergaitė iš arti žvelgė į gobtuvo ir juodų akinių slepiamą blyškų veidą, kuriame, tarsi gėlės žiedas, švietė nedidelės, bet putnios rausvos lūpos. Šiek tiek pravertos, drėgnos ir dvelkiančios aistra. Ką nors įžvelgti daugiau nebespėjo. Netikėtai atsiradęs gelbėtojas žengė į šalį ir iš visų jėgų spyrė dešine koja. Ieva grįžtelėjo į užpuolikų pusę. Džinsus ir kelnaites nusismaukęs storulis, sulinkęs dvilinkas, abejomis rankomis nusitvėrė už tarpkojo ir sukriokė. Prieš prarasdamas sąmonę dar spėjo atsisveikinti su savo skrandžio turiniu, po ko virto nosimi tiesiai į vėmalų klaną. Keistai apsirengęs jaunuolis liuoktelėjo per krentantį kūną. Žemai pasilenkęs, išvengė antrojo užpuoliko smūgio dešine ranka į galvą ir, užminęs ant kojos, stipriai pastūmė pečiu smogusį, taip ir palikdamas stovėti, kol krentantysis visu ūgiu neišsitiesė aukštielninkas. Pasigirdo sausas trakštelėjimas, po kurio gulintysis, ne savo balsu staugdamas, ėmė raitytis žolėje, rankomis gniauždamas sužalotą čiurnos sąnarį. Atsitiesdamas akiniuotasis abejomis, lengvo audeklo dengiamomis, rankomis semdamas purią, neseniai siaura juosta prie pat tako perkastą žemė, bloškė, kiek tik pajėgė jos užkabinti, dviems arčiausiai buvusiems skustagalviams į akis. Trečiasis prišoko ir rankomis įsikibo į mergaičių užtarėjo drabužius. Tarsi to ir būtų laukęs, jis staigiu judesiu linktelėjo į priekį, patraukdamas paskui save puolantįjį. Viena ranka sugriebė riešą, o kita tvirtai įsikabino į priešininko kelnių diržą. Šis instinktyviai loštelėjo atgal ir pabandė atsitiesti. Sekdamas jo kūno judesį, vaikinas dešinę koją permetė priešininkui per galvą ir, taip vadinamomis „žirklėmis“, naudodamasis kaip svertu, bloškė auką pečiais ant žemės. Laisvos kojos kulnu smogė parkritusiam į nosį. Po ko, persiversdamas per nugarą, grakščiai atsistojo ir pasitaisė smunkančius akinius bei kepuraitę. Likęs gulėti plikis rankomis dangstė kruviną veidą, markstėsi ir purtė galvą, bandydamas atsitokėti. Kiti du, išsikrapštę žemes iš akių, pabandė vaikiną su gobtuvu vienu metu užpulti iš dviejų pusių.
Dideliam Erikos siaubui, Ieva įsitvėrė į vieną iš jų. Ji pati, sustingusi iš baimės, negalėjo pajudėti iš vietos: puikiai žinojo, kokie kieti yra vaikinų kumščiai ir kaip negailestingai bei pasimėgaudami jie gali talžyti silpnesnį už save. Draugės nutvertas skustagalvis staigiu judesiu išsivadavo iš merginos rankų ir, stipriai pastūmęs, pargriovė ją ant žemės. Sugriebė už gerklės ir smaugdamas aukštai iškėlė dešinę, telkdamas jėgą galingam smūgiui, tačiau smogti nespėjo. Merginas užsistojęs keistuolis, lengvu kojos pamušimu, pargriovė jam bandžiusi suduoti užpuoliką ir, žengęs žingsnį, atsivėdėjęs spyrė Ievą užgriuvusiam niekšui į iškeltos rankos pažastį, nusviesdamas jį šalin. Po ko vėl atsisuko į savo anksčiau parblokštą priešą. Atsitokėjusi Erika sugriebė draugę ir, padėjusi atsistoti, tempte nutempė šalin.
-Bėgam!
Nuo kritimo apsvaigusi Ieva, tik pasiekusi tako galą, atsisuko ir pažvelgė atgal. Iš toli buvo matyti, kaip du, dar pajėgiantys ant kojų stovėti skustagalviai, išsigandę traukėsi šalin nuo ramiai stovinčio ir po gobtuvu veidą slepiančio vaikino. Supratęs, kad priešininkų nebeliko, pastarasis atsargiai, sportinio batelio galu, pastūmė pusnuogiu užpakaliu gulinčio drimbos galvą į šalį, matyt baimindamasis, kad šis neužtrokštų savo vėmalų masėje. Po to pakėlė ant takelio padėtą instrumento futliarą ir neskubėdamas nužingsniavo muzikos mokyklos pastato link.
-Einam pagaliau. - Erika neramiai žvalgėsi į šalis. - Kitą dieną abi ateisime padėkoti. Dabar žinome, kur jį surasti.
Atsakydama į draugės pasiūlymą, Ieva sugebėjo tik linktelėti. Jos širdį užplūdęs pilnatvės jausmas tapo netikėtu atradimu pačiai sau. Krėtė lengvas drebulys. Gal dėl to, kad savo naujus pojūčius mergaitė tapatino su konkrečiu žmogumi, į galvą šovė vienintelė, atrodytų, pati kvailiausia, kilusi ne vietoje ir ne laiku, mintis. Ji daugiau nebenorėjo eiti į šeštadieninius, nieko neįpareigojančius ir tik populiarumui išsaugoti skirtus, pasimatymus iš eilės su visais vaikinais iš savo telefono adresų knygelės. Nes... nes... nes ji nori, kad tas vienintelis turėtų tokias pat lūpas, kaip ir keistas paslaptingasis, pačią šlykščiausią akimirką nukreipęs jos žvilgsnį kitur.
