Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Milerio dėsnis: Nepuolęs į balą, nežinosi jos gylio. (Parkinsono ir Merfio dėsniai V,. 91)

Kadaise mes Didįjį Brolį iš rytų vaišindami, dainuodami taip užliūliavome, kad kol jis išsipagiriojo, mes ir išslydom iš sąjungos. Iš sąjungos -  ir stačia galva į..., na, ne ten, kur mus dažniausiai pasiunčia, o į suvenerių valstybių sąjungą. Nors kas čia žino dabar, kur čia mums būtų  buvę geriau: ar kur mus pasiunčia, ar dabar kur esame. Paprasčiausiai ėmėme ir balsavome taip. Pažįstamas, priprastas jausmas. Ir dar daug už ką balsavome, balsuoti mes mėgstame, vaizduojame demokratiją. Jeigu darome ką, tai darome greitai ir negalvodami apie pasekmes, kad vėliau atsakyti nereikėtų. Ir tai mokame. Štai visi pakampiai buvo nušviesti, tamsesnio kampo nerasi kokiam darbeliui atlikti, kad ir nešvariam. Išvada pati peršasi – elektros  per daug. Uždarome atominę ir visi – valiooo! Patamsyje pajuntame tokią euforiją, kad net išsvajotų litų norime atsisakyti. Tamsoje nei mes ką matome, nei mus kas mato, kuriems galams pinigai? Kiutinėjame, kliuvinėjame vienas už kito. Ir vėl geniali mintis - žioplinėjančių per daug. Dailiąją lytį - pas arabus, o vyrai, paskui jas bėgdami, po Europą išsibarstė, nereikėjo nė išvežti. Dabar taip laisva ir malonu,  niekas po kojomis nesipainioja, niekas akių nedrasko. Yra tamsių kampelių, daryk ką širdis geidžia, niekas į tave dėmesio nekreips. Jūs sakote, kad  nebeliko kam ir ką bežiūrėti.? Liko, ir dar kiek liko, ir dar kokių liko.
Jo ekscelencija prezidentas-ė - liko. Ministrai su pirmuoju - liko. Kas valstybę valdys? Mūsų Lietuvėlė - “ekscentriška dama”. Sunku jiems tvarkytis su tokia laisvamane. Ir vieni bandė, ir kiti bandė, ir treti bandė, o rezultatas – šnipštas.
Seimo nariai, tautos žiedas, visi sulig vienu vardan tos - liko. Na, tiesiog ištikimiausi tautos sūnūs, altruistai, tautos protas, jėga, viltis ir ateitis. Šimtas keturiasdešimt vienas! Skamba. Karžygių tauta – karžygių batalionas. Pagalvojus apie jų “darbelius”, piliečiui kraujas gyslose stingsta. Iš jų ne vienas smarkuolis sulaužė duotą priesaiką. Bet ji – Lietuva, pati būdama ne puritoniška esybe, tokias nuodėmes supranta ir atleidžia. Tiesa, nestabiliausios seimo kėdės užpakalio šeimininkas - seimo pirmininkas su „mamuku“, taip pat - liko. Klausimas – ar ilgam? Pasirodo - ne, ir šis nugriuvo. Ir dar griūdamas savo partiją perpus perskėlė. Dabar moteris užsilipo į tas nelemtas aukštumas. Nebijo. Moka laipioti - stažas savo daro. Darbas darbu, o atostogos žmogui reikalingos, kurias seimūnai sau pasiima neatitrūkstant nuo įstatymų leidybos. Nori „darbo reikalais“ - į Maljorką, nori „komandiruotę“ – į Kanarus, nori pasitūsinti - į Tailandą, bet su padėjėjom.  Labai jie jau iškilios asmenybės, turinčios svorį ir įtaką valstybėje. Žmonės dirba, nusikala, reikia naujų seimo rūmų ir ne tik Reikia kiekvienam seimūnui ir po du padėjėjus, o šiems po sekretorę, jauną. Jaunos darbo nesugadintos, darbščios. Ne, geriau taip pat - po dvi. Vyrai tai trise, negi eilės kuris lauks, o ketvirtoji tebūnie ekstra atveju. Sekretorėms po minkštą dalį ir po atskirą kabinetą, netrukdys gi viena kitai, o kanceliarinių prekių: pieštukų, trintukų, popieriukų ir dar visokiausių „ukų“ nesuskaičiuosi. Tad visų seimūnų padėjėjams per metus visiems tiems niekaliukams litukų milijonais reikia. O seimūnų “sąžiningai” uždirbti litai taip pat ne tūkstančiais skaičiuojami. Kur dar automobiliai, gyvenamas plotas, telefonai, komandiruotės, darbas komisijose? Ir visą tai pavertus pinigine išraiška susidaro apvali sumelė, kurią apmoka valstybė, t. y. mes,  mokesčių mokėtojai. Pasak jų,  seimūnų, anokie čia ir pinigai, kai kurie prie bažnyčios pasiryžę stovėti ištiesta ranka, kad tik prisidurtų prie atlyginimo. Juokais netveri iš mūsų “nacionalinio turto”, sėdinčio seime ir deklaruojančio solidarumą su liaudimi. Štai kokie mes turtingi, o kažkas kalba apie krizę, kad turėtume susiveržti diržus. Tik atrodo, kad litų ir rūmų seimūnams bus per maža. Tokie gandai sklando tėviškės runkelių laukuose.
Kur seimas – ten ir partijos, o jų nė pats konstitucinis teismas nesuskaičiuos, kuris, beje, irgi - liko. Kaip konstitucijos sargo mantijos raukšlė, taip partija, o tų raukšlių, vaje vaje. Beje, jos, partijos, turi įdomių savybių. Pavyzdžiui, viruso mutuoti, užkrėsti aplinkinius. Chameleono –  pakeisti spalvą taip, jog ne tik priešininkai, bet ir savi neatpažins. Grįžta vyras namo iš partijos suvažiavimo, o žmona ir vaikai jo neatpažįsta. Mūsuose, partijos įtaka žmogui didžiulė. Mes patikime jomis ir nusiviliame, bet garantuoju, nė viena neemigravo, visos - liko.
Vienas kitas pensininkas - liko. Kitus pribaigė vaistų kainos. Apie senolių būsto išlaikymą ir maisto poreikį, na, nebūkime naivūs, kuriems galams valstybei ši kupra.
Liko ir naujieji dvarininkai. Na, mūsiškiams gal nelabai tiktų šis kilnus epitetas, kadangi ar tai būtų miškas, ar tai kapinės, ar dar kas nors švento lietuviškai dvasiai, naujiesiems ponams – dzin. Kerta – skiedros lekia, aria – kryžiai virsta.
Naivios lietuviškos demokratijos ir slaviškos imperijos cinizmo sintezės produktas - aristokratė - liko. Jos šviesybė pakeitusi plakatą su šūkiu: ”Visų šalių proletarai vienykitės” į skydą su slavišku herbu, pakeitė ir kraują – į mėlyną. Nežinau kaip, bet spalva tai mėlyna. Taip žmonės kalba.
Vienas kitas inteligentas - liko. Naivuoliai. Intelektualūs ir dvasingi piliečiai seniai į užsienius pabėgo. Dar prieš dainuojančią revoliuciją. Patys didieji patriotai “paskutiniai mohikanai” ir tie neatlaikė. Jau prie laisvos Lietuvos į Briuselį pasidavė.
Policininkai - liko. Turinčius nemenką darbo stažą dėl profesionalumo pertekliaus iš policijos išgujo. Reikia jaunų, stiprių ir negalvojančių. Kažkam valdžią reikia užstoti. Rinkimai ir vėl čia pat.
Aukštos kvalifikacijos medicinos personalas - liko. Užsieniuose mokami atlyginimai mūsų medikų kategorijos neatitinka. Ten reikėtų diferencijuoti arba atlyginimą, arba darbą. Bet ten kita valstybė, kita valdžia, kita rinka, nesupranta jie mūsų – užsieniečiai. Jų mentalitetas ne tas - ne lietuviškas.
Liko ir profsąjungos, bet apie jas cic, tik kaip apie mirusiuosius.
PVMas - liko. Tauta nuskurdo – dvasiškai, „suchaltūrėjo“. Valdžia žaibiškai sureagavo ir sumažino bilietų kainų PVMą į kultūrinius renginius, o BVP gamintojams - padidino. Mikli  mūsų valdžia, savo atsiima. Na ir kas, kad alkana tauta, bet kultūringa bus.
Bankai - liko, ir dar ateina. Grietinėlę jau nugriebė, bet iš likusio lieso pienelio varškės dar neišspaudė.
Televizija - liko. Komercinė. Su ta pačia Meksika, su tuo pačiu lietuvišku humoru, kurį pasižiūrėjai ir dvi savaites be sąmonės. Atsipeikėjai, užmetei akį į šou ir vėl atia. Koma – ne kitaip.
Prezidento kėdė iš lakūno atimta - liko. Lakūnas pats pasiliko.
Viešbutis didžiulis, daugiaaukštis - liko. Įžymus tuo, kad nupirktas iš lėšų, gautų už  barmenės darbą. O sako, stebuklų nebūna. Būna, pas mus visko būna.
Brendis “Renata” - liko, kaip gerų laikų ir gerų draugų atminimas.
Ir bedarbis generolas - liko, tų pačių laikų ir tų pačių draugų atminimas
NATO - liko, kaip išsipildžiusi lietuviška svajonė, kaip nepramušamas skydas, po kuriuo jaučiamės tokie saugūs, tiesiog, kaip kūdikiai motinos įsčiose.
Liko ir draugiškas rusų naikintuvo vizitas. Lietuvos dangaus mėlyje pilotas pusdienį ieškojo savo kolegų iš NATO. Neradęs jų, savo gėdai iš nusivylimo rėžėsi į ūkininko dirvoną. Ačiū Dievui, katapulta suveikė, gyvas liko. Tėvynė jam už žygdarbį ordiną žadėjo. Jeigu taip dar kartą, gal ir didvyrio žvaigždę pažadės. Ne juokas tokį NATO skydą pramušt, galėjo pilotas ir užsimušti.
Politinės erdvės vakuumas - liko. Iš Rusijos į Kėdainius, iš Kėdainių į seimą, iš seimo į ministrus, iš ministrų į darbo partiją, iš darbo partijos vėl į Rusiją, iš Rusijos į lietuvišką areštą, na, o jau iš ten - į europarlamentą. Gražus, bet sunkus politiko kelias.
Stebėdama, kas dedasi laisvoje Lietuvoje ir pristabdydama mano patriotinį entuziazmą, močiutė mane protino:,, Kas Dievo - Dievui, o kas liko - tas Miko - Mykolo, tad nešokinėk aukščiau bambos“. Ir, skepetaite šluostydama skruostu riedančią ašarą, niūniuodavo:,, Lietuviais esame mes gimę,  lietuviais norime ir būt. ” To mokė ir mane, tad vardan tos Lietuvos ir aš - likau.
2011-05-25 08:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-14 16:29
A Puokas
scheisse... pardon. excuse bŪkŪ. Ale mėšlas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-10 08:57
augaviskas
Tipiška esė, lengvi pamąstymai, šypsenos nesukėlė. Tokių lietuviškoje periodikoje - nors vežimu vežk.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-27 23:51
Lengvai
Vienu momentu, perskaičius maždaug trečdalį - jau buvo pabodę, nes karotjosi tas pats per tapatį. Bet pabaigos trečdalis - visai geras. Šypseną sukėlė, tokia, manyčiau, šio teksto funkcija ir buvo, argi ne?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-25 11:27
Gyvos sielos
geras, dokumentiškai ironiškas kūrinėlis:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą