Nubausk mane! Naujieji namai

Pro autobuso langą negailestingai spigino saulė ir aš beviltiškai stengiausi susirasti šešėlį. Nors autobuso oro kondicionierius veikė visu pajėgumu, keleiviai suglebę, nuo prakaito surėkusiais drabužiais susierzinę muistėsi savo vietose. Atrodo nuo kiekvieno, net menkiausio padaryto judesio prakaitu nurasodavo kakta, o sudrėkę  drabužiai šlykščiai lipo prie įkaitusio kūno. “Dieve, kad tik greičiau privažiuotume tą Dievo užmirštą Destinio miestelį” - mintyse sudejavau aš. Ar jus kada nors girdėjote kvailesnį miestelio pavadinimą? Destinis - likimas, lemtis.  Jei mano gyvenimas būtų Holivude kurtas siaubo filmas, toks miestelio pavadinimas, pranašautu didelius nemalonumus. Mano manymu, kažkokiam Luizianos užkampiui per daug pretenzingas pavadinimas.  Staiga mano mintis netikėtai pertraukė autobuso vairuotojas:
- Panele, kitame sustojime turėsite išlipti. Už kokių dešimties minučių privažiuosime Destinį.
Padėkojusi vairuotojui, kurio kelionės pradžioje paprašiau perspėti, kai priartėsime prie mano kelionės tikslo, ėmiau kuistis po savo ant gretimos sėdynės išmėtytus daiktus. Paskubomis, nekantraudama rankiojau tuščius vandens buteliukus, žurnalus, užkandžių maišelius ir netvarkingai grūdau juos į lagaminą. Šiukšlės maišėsi su drabužiais, bet man tai tiesiog nerūpėjo. Šiaip ar taip, nė vienas iš lagamine buvusių daiktų man nebuvo brangus. Kitų žmonių dovanotos nuodėvos mano manymu puikiai derėjo lagamino netvarkoje. Tiesą sakant, šiuo metu, turėjau ir svarbesnių dalykų, kuriais derėjo rūpintis.  jau kuris laikas man nedavė ramybės klausimas „Ar senelė mane pasitiks? „.  O jeigu ne? Nejaugi turėsiu nepažįstamame miestelyje pati klausinėti kelio? Po galais, tikiuosi ji manęs lauks. Neturiu nė menkiausio noro rodytis šio miestelio žmonėms, visa susivėlusi, suprakaitavusi, negana to, beviltiškai sulamdytais drabužiais. Naujoje vietoje norėčiau padaryti gerą įspūdį. Mama buvo kalte įkalusi man į galvą, jog pirmasis įspūdis būna pats svarbiausias norint patikti žmonėms. „Būk visada tvarkinga, draugiška, plačiai šypsokis ir viskas bus gerai“ - nuolat kartodavo ji. Tiesa pasakius dabar nesijaučiau pajėgi šypsotis, nebuvau ir tvarkinga, bijau kad negaliu pasikliauti ir savo draugiškumu, nė nenumaniau kaip sureaguosiu pirmą kart išvydusi savo senelę. Vieną akimirką atrodydavo, jog pribėgsiu, jos apkabinti, kitą kad apipilsių begaliniais klausimais, o kartais tegalėdavau  galvoti tik apie  tai kaip ją aprėksiu už tai, jog jos nebuvo mano gyvenime. Žinojau, jog tame slypi kažkokia šeimos paslaptis, kurios mama man nepatikėjo.
Kol kuičiausi savo mintyse, autobusas įvažiavo į miestelį.  Matyt važiavome pagrindine gatve, nes aplink driekėsi įvairiausių krautuvių eilė, tolumoje švytėjo baltai nudažytos bažnyčios bokštas. Šaligatviais vaikščiojo nedaug žmonių, veikiausiai šiuo, karštuoju, paros metu, visi patogiai įsitaisę priešais ventiliatorius. Visgi pastebėjau keletą paauglių važiuojančių dviračiais ir porą, gerokai įmitusių moteriškių pasipuošusių ryškiaspalvėmis skrybelaitėmis, įsukančių į bakalėjos parduotuvę. Bakalėjos. Įsivaizduojate? Net mūsų miestelyje buvo Walmart. “Tipiškas mažas valstijos užkampis” - dar labiau praradusi ūpa, padariau išvada aš.
Galiausiai autobusas lėtindamas greitį artėjo prie autobuso stotelės. Stengiausi kuo vikriau nusigauti prie autobuso durų ir įkvėpti tyro oro gurkšnį. Autobusui atidarius duris, palinkėjusi vairuotojui geros dienos išpuoliau į lauką.
Vėsa. Medžių viršūnes švelniai siūbavo vėjas, kokia palaima nuo prakaito sudrėkusiai mano odai. Giliai atsidususi užmerkiau akis ir atlošiau galvą. Šiltas vėjelis ėmė glamonėti įkaitusį kaklą. Kaip gera. Norisi murkti iš pasitenkinimo. Net keista, kaip gali nudžiuginti tokie paprasti dalykai.
Už nugaros pasigirdo tylus kosčiojimas. Greitai atsitiesusi pasisukau į už nugaros stovėjusį žmogų ir nustebusi kilstelėjau antakius. Už nugaros stovėjo toli gražu ne sena moteriškė, kaip tikėjausi, o dailia, bet gerokai senamadę juoda eilute pasipuošęs senolis. Aukštas ir liesas, stambianosis ponas mandagiai nusišypsojo ir prabilo:
- Panele, Samers?
Nežymiai linktelėjau jam galva.
Plačiau nusišypsojęs jis man nusilenkė ir kalbėjo toliau:
- Aš esu ponas Dipitas, ponios De Lakrua namų ekonomas, atvažiavau jūsų paimti.
Maloniai suniurnėjau, jog ir man malonu susipažinti ir patraukėme prie automobilio. Tiesą sakant buvau gerokai sutrikusi, tad tuo metu turėjau gerokai pasistengti, kad tai neatsispindėtų mano veide. Ekonomas? Kas šiais laikais turi savo namuose ekonomus? Tikriausiai kokie nors anglų aristokratai, ar be proto turtingos ir ekscentriškos ypatos. Tai ką ekonomas veikia tokiame užkampyje? Tikriausiai čia kažkoks kvailas pokštas ir tiek. Arba tiesiog jis save gerokai pakelia pareigose kaip kad sekretorės dažnai prisistato padėjėjomis. „Šaunus dėdulė, moka modernių gudrybių. „ -  taip, kiek netvirtai galiausiai nusprendžiau aš.
Priėjome prie automobilio ir aš galutinai įsitikinu, kad tai tiesa. Senutėlis, nenusakomų formų bestogis automobilis, kaip iš trečiojo dešimtmečio filmų,  tikriausiai neseniai atšventė 100 - ąjį savo gimtadienį. Nusišypsojau iš tokios minties.  Ponas Dipitas įdėjo į bagažinę mano aptriušusį lagaminą ir priėjęs atidarė man dureles. Archajiška ar ne. Tiesa sakant, toks senojo pono galantiškumas man sukėlė nuoširdžią simpatiją šiam senajam džentelmenui, matyt nieko negirdėjusiam apie moterų emancipacijos judėjimą.
Ponui Dipitui galiausiai įsitaisius prie vairo, pamažėle pajudėjome. Nesikalbėjome. Buvau paskendusi savo mintyse ir smalsiai dairiausi aplinkui. Miestelio namai, apsupti išpuoselėtų gėlynų ir baltų tvorų priminė namus, kurių nebeturiu ir šeimą, kuri amžiams pražuvo. Lengviau atsidusau, kai šie idiliško gyvenimo vaizdai pamažu užleido vietą plačioms pievoms, klampių pelkių pakraščiams ir samanomis nudengtiems medžiams. Gražu pažiūrėti.
Po kokių penkių minučių išsukome iš pagrindinio kelio. Ir iš už posūkio išniro vaizdas vertas milijono dolerių. Apstulbusi spoksojau į ilgą senų medžių alėją. Neįtikėtinai šakoti ir seni ąžuolai, tikriausiai dar menantys Pilietinį karą stūksojo abipus kelio it amžini monolitai. Pasijutau it sename filme, kurį begalę kartų žiūrėjom kartu su mama, susisukusios į kutuotus apklotus.  Tokioje aplinkoje kiekviena mergina  nejučiomis pasijustu Skarlet O’Hara.
Vis dar neatsigavusi iš nuostabos gavau dar labiau nustebti. Šį kart nesugebėjau susilaikyti ir nejučiomis išsižiojau iš nuostabos ir  pasigėrėjimo. Alėjos gale stūksojo karališkas, baltai nudažytas, senas plantatorių dvaras. Dviaukštis pastatas apsuptas grakščiai kylančių kolonų atrodo rėmė dangų. “Nieko gražesnio kaip gyva nesu mačiusi” -  pamaniau aš. Ir su neslepiamu susižavėjimu veide reikliai dairiausi aplinkui. Automobilis sustojo prie paradinių laiptų, bet aš nesijudinau iš vietos, sėdėjau netekusi žado. Ponas Dipitas išlipo iš automobilio atidarė man durelės ir išlipant ištiesė man ranka. Kitu atveju tikriausiai būčiau nusistebėjusi, bet tokioje aplinkoje, tai atrodė visiškai natūralu, it kitaip ir būti negalėtų. Pasisukęs į mane, senas ponas plačiai nusišypsojo ir tarė:
- Sveika atvykusi į “Ąžuolų alėją” panele Samers. Ponia De Lakrua laukia jūsų savo kabinete. Eikite paskui mane.
Eilinį kartą netekusi žado, nusekiau jam įkandin.

Dar niekada jokie laiptai man neatrodė tokie statūs kaip šie. Kopdama viršun, tarsi per prievartą kilnojau kojas. Bijojau pasiekti laiptų viršų, bijojau to, kas laukia manęs jų viršuje. Pernelyg prašmatnu ir pretenzinga. Nejaugi mano senelė gyvena, šioje grožybėje? Ne gali būti, kad šis dvaras priklausytų jai, mama juk būtų apie tai papasakojusi, tokio grožio  juk neįmanoma taip lengvai palikti ir palaidoti praeityje. Ji visada sakydavo, kad vaikystėje jai nieko netrūko, jie buvo pasiturinti šeima. Bet jeigu tai iš ties senelės namai, tai mama viską gerokai sumenkino, juk gyvenimą tokiuose namuose vos “pasiturimu” galėtų laikyti tik Rokfeleriiai ar Vanderbiltai. Štai mes, mes gyvenome iš ties pasiturinčiai. Tipiški viduriniosios klasės atstovai, įprasta paskola bankui, pora automobilių,  - jokių didesnių finansinių problemų. Neišlaidaudavome, bet ir labai nesiskolindavome. Vienintelė banko paskola namui pirkti karojo mums ant kaklo. Negi, mama galėjo mums meluoti? Jei taip, niekaip negalėjau suprasti kodėl.
Kad ir labai vilkindama artėjanti susipažinimą pasiekiau laiptų viršų. Smalsiai apsidairiau aplinkui. Marmurinės grindys  baltos sienos ir iš abiejų holo pusių vedantys laiptai į antrą aukštą - paliko neišdildomą įspūdį. Tikra kiekvienos mergaitės svajonė, nusileisti jais su puošnia suknele į pirmąjį savo balių. “Tikras meistro šedevras” - pamačiusi tokius laiptus ištartu mama. Visgi, didžiausia įspūdį man paliko ne laiptai, o milžiniškas krištolinis sietynas nuo kurio atsispindėjusi saulė žaidė ant baltų holo sienų ir išmargino jas paslaptingu šešėlių raštu. Įsisvajojau, kaip jis atrodytų vakare. Tikriausiai nuostabus vaizdas. Šiame dvare nesigėdytų apsigyventi net didžiausias snobas. Krintanti į akis, bet jos nerėžianti prabanga - kažkas šiuose namuose, turėjo išskirtinį skonį gražiems daiktams. Kažką panašaus aš buvau regėjusi tik Holivudo statomuose filmuose ir apie turtuolius bei įžymybes rašančiuose žurnaluose.
Pelenė, štai kaip aš atrodžiau šio namo hole. Tikra, šių laikų pelenė,  kurią veikiausiai tuojau nuvarys į virtuvę perrinkti žirnių. „Ne, visgi į virtuvę atrodo manęs neišsiųs“ - su palengvėjimu, mintyse atsidusau aš, kai ponas Dipitas sustojo prie didelių medinių durų ir  pabeldė į duris. Iš už durų pasigirdo  griežtas balsas:
- Užeikite.
Ponas Dipitas pravėrė duris ir užėjo į kambarį, aš likau už durų. Ir įsiklausiau, į pokalbį vykstantį už durų.
- Ponia Liucija, panelė Samers jau čia. Ją pakviesti vidun?
- Žinoma, pone Dipitai, juk negalime giminaitės palikti už durų. Pakvieskite ją užeiti ir palikite mus vienas.
- Žinoma ponią Liucija, kaip pasakysite.
Pasigirdo artėjantys žingsniai ir aš atšokusi toleliau nuo durų, nutaisiau neutralią išraišką veide. Ponas Dipitas atidarė duris ir pakvietęs užeiti, tyliai uždarė duris ir pasišalino iš kambario. Ryžtingai, pasiruošusi nesmagiai pirmojo susipažinimo minutei, pakėliau akis į moterį stovinčia tiesiai prieš mane, už  didelių gabaritų senovinio stalo. Šalia jo stovinti smulkaus sudėjimo, žilaplaukė moteris į kuodą susuktais plaukais atrodė pernelyg maža ir gležna tokiam staliui. Visa kita joje  buvo tobula ir iščiustyta: kiekvienas plaukelis savo vietoje, tobulas, natūralių spalvų manikiūras, neryškus makiažas, pastelinis, šviesiai persikinės spalvos kostiumėlis. Žodžiu tobula dama. Tobulas priedėlis prie tobulo namo. Tobula. Atrodo imu nekęsti šito žodžio. Tikriausiai todėl, kad šiandien jaučiausi esanti toliausiai nuo tobulybės, nei kada nors gyvenime. Net ir tada, kai sulaukusi trylikos staiga išsistiebiau 15 centimetrų  ir vaikščiojau su kabėmis, nesijaučiau tokia negraži ir menka, kaip šią akimirką.
- Laba diena. -  Sukaupusi drąsą pasisveikinau aš.
Nepasigirdo jokio atsakymo. Senolė it įkasta stovėjo  ir nužiūrinėjo mane išplėtusi akis. Ir vis labiau balo. Žinojau ką tai reiškia, jau ne sykį teko matyti kaip žmogus ruošiasi alpti. Kai mama laukėsi Tomio ji nuolat alpdavo. Pirmasis požymis visada būdavo staigus išbalimas, paskui…
Mano mintis nutraukė garsus senelės krūptelėjimas, ji susvyravo ir griebėsi už širdies. Greitai pripuolusi dar spėjau ją sugriebti, bet nesugebėjusi išsilaikyti ant kojų, kartu su ja sukniubau ant grindų. Greitai pašokusi, pasileidau prie durų ėmiau isteriškai šauktis pagalbos.
- Neduok Dieve, įvariau senelei širdies priepuolį. - Sušnabždėjau pasigirdus šurmuliui kitoje namo pusėje.