Skitų mergaitė.

Pirma dalis. Nelaisvė.

Kariūnas Maceina nupjauna nevykėlį Sarmatų valstybės kultūros valdininką ir išeina laimės ieškoti.
Laimę suranda įsidarbinęs Sarmatų ir Skitų pasienyje. Darbas nesunkus: pamatai skitą – nušauni, uždegi laužą, sudegini palaikus.   Skitai žinojo sarmatų papročius deginti nusikaltėlius, todėl labai į Sarmatiją nesiveržė. Jeigu koks reikalas: pavogti merginų, auksinį puoduką, gero kepsnio receptą, tada puldavo gausiu būriu ir joks kariūnas nesulaikydavo. Ką tu ten sulaikysi: prašvilpė ir tik žiūrėk, kad nesumindytų grįždami. Bet tai būdavo retai, o kasdienybė buvo pilka: mankšta, alkoholis ir svajonės apie geresnę ateitį. Žinoma, pokalbiai su Devais, kurie stiprino kariūnus dvasiškai.   Pakalbėk su dvasiomis, tai pažiūrėsim kaip į gyvenimą sugrįšit.
Svajojo kariūnas Maceina apie didelę šeimą, apie gražią olą. Nėra žodžių apsakyti apie kokią merginą jis svajojo. Man gėda net pagalvoti.
Kitas kariūnas Kazlas, kuris irgi saugojo Sarmatų ir Skitų sieną, buvo netoliese ir svajojo apie kitokį gražų gyvenimą. Labai gražų. Jis mokėjo savo galvoje nusipiešti tokį gražų gyvenimą, kad negalėjai jam nepavydėti. Kartais jis pasakodavo Maceinai:
-          O tu kada nors miegojai su skitų mergaite?
-          O kam? – paklausė Maceina.
-          O, Devai, tu nemiegojai? – susijaudina Kazlas ir ilgai vaikšto po smėlį. Kiek jis ten vaikšto man visai nesvarbu, bet jis jaudinasi.
-          Negalėjau užmigti, - prideda Maceina.
-          Tu durnas, tu visiškai durnas. Aš tavęs ir klausiu: buvai su skite?
-          Buvau.
-          Tau patiko? Patiko? Sakyk, o tai aš tave vietoje nudursiu, - juokauja Kazlas.
-          Žmona turi būti sarmatė, - atsakė Maceina.
-          Skitė. Raudonais kaip kraujas plaukais. Tikrai raudonais, o ne dažytais. Supranti?
-          Man nerūpi, - pasakė Maceina.
-          Palauk. Kur eini?
-          Ką tu supranti, - te pasakė Kariūnas.
Kitą kartą Kazlas kepė užklydusį skitą. Buvo gera proga pasikviesti Maceiną. „ Nu, tu, tipo, padėk man.. nesusitvarkau. Užeik prie laužo pasėdėsim. “
Maceina sutiko padėti Kazlui. Negalvojo, kad šis vėl pradės apie skitų mergaitę fantazuoti. Kada jie sėdėjo prie laužo ir skito- sienos pažeidėjo kaulai jau baigė traškėdami degti, Kazlas atsargiai grįžo prie savo svajonių.
-          Tada turėjau daug pinigų. O, vaikeli, tiek pinigų, kad negalėjau sugalvoti, ką su jais daryti. Klausyk, jeigu tu turėtum daug pinigų ką tu su jais darytum? Sakykim, turi pilną maišą pinigų.
-          Keliaučiau, - pasakė Maceina.
-          Kur tu keliautum su tiek pinigų?
-          Į Graikiją.
-          Ką tu veiktum toje Graikijoje? Devai ten kiti, žmonės neturtingi. Susikaus te. Ten vergijos dar nepanaikino. Ką veikti šalyje, kurioje klesti vergija? Kam ten tau pinigai?
-          Man liūdna, Kazlai, todėl noriu į Graikiją, - nutraukė pokalbį Maceina. Bet jam tik atrodė, kad jis nutraukė. Kazlui taip neatrodė.
-          O kada aš turėjau tiek pinigų – aš nusipirkau skitę raudonais kaip kraujas plaukais.
-          Kam tu ją pirkai?   - Maceina susinervino. Jis nekentė tos temos: pirkti – parduoti.
-          Žinia – kam, ji buvo labai graži. Ji buvo karo nusikaltėlė. O aš labai smalsus. Labai norėjau žinoti, kaip jaučiasi mergina būdama karo nusikaltėlė.
-          Nu ir ką? Sužinojai?
-          Nieko aš nesužinojau. Ji pabėgo. Tą pačią naktį, kada aš ją parsivedžiau namo. Pažiūrėk – matai, - Kazlas parodė randą – užgijusią žaizdą ties kaklu.
-          Nori ją surasti?
-          Noriu. Negaliu jos pamiršti. Nei dieną nei naktį. Todėl sėdžiu čia ir laukiu. Mažne pasirodys . Kai ji pabėgo, perpjovusi man gerklę, atėjau čia – prie skitų sienos. Surasiu ją.
-          Vis dar nori ją vesti? – Maceina ironiškai šyptelėjo. Kartais žmonės vienas kito nesupranta. Kodėl?
-           Aš ją vesiu. Ji bus mano žmona. Prieš Devus sakau, - Kazlas buvo labai rimtas. Maceina pajuto, kad Kazlas sako tiesą. Maceina atsistojo.
-          Kur eini? – Kazlas  griebė Maceinos ranką.
-          Einu su Devais pasikalbėti. Šiandien dar nekalbėjau, - išsisuko Maceina.
Pas Devus Kazlas kariūną paleido.
Gal po keleto dienų, vakare Kazlas atėjo prie Maceinos laužo. Sėdėjo ir tylėjo.
-          Kažkada ir aš mylėjau. Skite raudonais kaip kraujas plaukais., - pasakė Maceina.
-          O dabar? – paklausė Kazlas.
-          Dabar jau nebemyliu.
-          O ko atėjai sienos saugoti?
-          Skitė ištekėjo už kultūros ministro. Teko jam galvą nupjauti. Kol galvą pjoviau – labai mylėjau skitę raudonais plaukais, bet nuo tos akimirkos, kada ministro galva nusirito po stalu.. nustojau mylėti. Akimirksniu. Kažkas įvyko. Nežinau. Klausiau Devų – nesako. Gal nežino niekas, kodėl meilė staiga pasibaigia.
-          Kur ji dabar?
-          Nežinau.
Tą pačią naktį sarmatų pasienį atakavo skitai. Kazlą mušė kuokomis, o Maceinai perdūrė abi kojas. Prabudo Maceina nuo kaitrios laužo liepsnos. Skitai irgi turėjo paprotį deginti belaisvius. Maceina apsidairė. Laužą kurstė skitė raudonais kaip kraujas plaukais.   Jis trenkė Kazlui. Buvo sunku pažadinti žmogų, kurio galvą buvo suspardyta kaip futbolo kamuolys.
-          Ji? – paklausė Maceina, kada Kazlas atmerkė akis.
Skitė žiūrėjo į vyrus ir paslaptingai šypsojosi.
Kazlas nieko nespėjo atsakyti, nes pasirodė arklio mėšlu dvokiantys skitų kariai ir griebė Maceiną ir Kazlą už rankų ir kojų. Jie nešė sarmatų kariūnus į laužą.