Šokoladas

„Paskutinė bailė! “ – šnypščia Junės žodžiai prie ausies. Linutė stypso šalia laiptų ir dėbso į grindis. Minkšto kilimo paviršiuje įsispaudusios čia praėjusių žmonių pėdos – didžiuliai vyriški batai, smailūs aukštakulniai, siauri moteriški laiveliai. Savo maža kojyte ji trina kilimą, kol pėdų nebelieka, o tada susiruošia lėkti žemyn. Jauna pora nuskuba prie durų, ant kurių kabo užrašas „4 balkonas“. Ji dar nemoka skaityti, bet skaičius jau pažįsta. Durims prasivėrus, vestibiulį užtvindo orkestro triukšmas – jokios melodijos, tik kunkuliuojanti garsų ir tonų maišalynė. Linai orkestras patinka būtent toks – kai jis šniokščia, zvimbia, kliuksi, inkščia kaip žvėris. Norėtųsi per visą pertrauką stovėti prilipus prie scenos ir klausytis. Labiausiai rūpi storas dėdė su tuo keistu, didžiuliu smuiku. Mama yra sakiusi, kaip jį vadina, bet Lina nebepamena. Viola, ne, vonelė? „Ožka tu! “ – šaiposi sesė. Junė tokia protinga ir tiek daug žino. Ji sako, kad jokios prasmės stypsoti ir žiopsoti į tą kvailą orkestrą, nes jie nieko neišmano. „Jei būtų gudresni, per pertrauką eitų pasiilsėti ir išgerti bufete karšto šokolado. Gal tada ir grotų geriau. “ Galbūt Junė teisi, nes tikrai atrodo, kad, žiūrovams susėdus tamsoje, orkestras groja nevykusiai, instrumentų garsai atsimušę į tylą miršta dar neišsiskleidę. Bet per pertrauką jie tiesiog nuostabūs. Junė įrodinėja, kad tik kvailiai groja orkestre. „Tik pažiūrėk – kažkokie diedai su juodais švarkais ir šikšnosparniais po kaklu sėdi ir groja, diena iš dienos. Kas čia per gyvenimas? Kas čia per darbas – kasdien trinti tą smuiką arba šokti? “ Lina tiki, kad Junė teisi, nes ji tokia protinga, ne taip, kaip ji. Ji pati juk ožka, bailė, snarglė.
    Ausį vėl pasiekia kunkuliuojantys orkestro gaivalai. Nieko tokio, nieko baisaus, kad šį kartą negalės pažiopsoti į dėdę su violončele. Juk bus dar viena pertrauka, gal tada pavyks. Pasigirsta trečiasis skambutis. Trys gilūs akordai: dong-dong-dong. Tarytum sunkūs bažnyčios varpai. Balkono durys staiga prasiveria. Pro jas išlekia du vaikėzai ir nudarda laiptais žemyn. „Paskubėk, nes mama supyks! “ – nuaidi vieno iš jų žodžiai. Lina irgi prisimena mamą, kuri dabar sėdi kažkur salėje ir turbūt jos laukia. Jei tik mama ateitų jos pakviesti – tada viskas išsispręstų. Bet mama niekada Linutės neieško, ji puikiai žino, kad su sese mažėlė niekur nepradings. Ji žvilgteli į Junę laiptų viršuje. Jai už nugaros maskatuoja balta lentelė su kampuotu užrašu. Sesė anksčiau jai tą užrašą buvo perskaičiusi ir dabar Lina tariasi skaitanti: „Pašaliniams eiti draudžiama“.
    Junė vėl sukomanduoja ir rodo į turėklus – reikės ant jų užlipti. Kai paskutiniai žiūrovai sueis į salę, Lina turės užsikarti ant turėklų ir ten stovėti. Ji žvilgteli žemyn – jei bent truputėlį susvyruos, teks kristi du aukštus. Apačioje irgi tas pats raudonas ir minkštas kilimas, bet baisu, kad tai nepadės, ne, kilimas tikrai negelbės, jei ji nukris. Ji mirtinai bijo. Tačiau nenori būti išstumta iš Junės pasaulio, trokšta visur keliauti kartu – po pušyną, prie gluosnių, palei upelį. Ji skubiai apsisuka, užbėga iki pat laiptų viršaus, išsilenkusi pralenda pro lentelę su juodomis raidėmis ir užšoka ant turėklų. Išsitiesia ir stovi, drebėdama visu kūnu, galva beveik siekdama nuo lubų nutįsusias milžiniškas lempas. Ji stovi ir stovi ir stovi.
    – Ei, – šūkteli nuo kilimo apačioj.
    Lina susverdėja, bet susirietusi spėja įsikibti turėklo.
    – Ir jums atsibodo tas idiotiškas orkestras, vaikai? – šneka dėdė pakėlęs į ją akis. Jis atremia savo violą, ne, vonelę, ne, violončelę į sieną ir timpteli šikšnosprarnį pakaklėj. – Ar šokolado norėsite, vaikai?