Senovės perdimo meistrai.

„Tūkstančiai metų skiria mus nuo Sarmatijos. Bet mes to nepakęsim. Kasdien mes artėsim prie mūsų istorinių ištakų. Atgaivinsim visus iki vieno legendose gyvus papročius. Ir mes ją pasieksim. Eikš, su mumis. “
Ovenas, nepriklausomas Kanados istorikas, ilgus metus tyrinėjęs Sarmatų problemą.


Kariūnas Maceina ėjo Sarmatų miestelio gatvele, pamatė prie šaltinio besiprausiančias septynias merginas ir, pagalvojęs apie septynių blondinių moteriškas garbanas, kutenančias  viengungio pasmakre, pasuko link šaltinio. Besisukdamas nesusilaikė ir pirstelėjo. Nevykusiai pirstelėjo. Ne meniškai. Kažkaip tai lyg ir garsiai, bet daugiau prislopintai. Trumpai tariant: ne didvyriškai. Neužkrečiamai. Nešmaikščiai. Nevyliojančiai. Puse žavesio kaip sakant – šuniui ant uodegos.
Tik viena mergina iš gausaus gražuolių būrio pakėlė į kariūną akis. Mergina, vardu  Laura, ištiesė ranką ir sustabdė pusiau šaunų Maceiną.
- Nesiartink, kas tu bebūtum, - pasakė mergina.
- Kas tau yra? – nustebo jaunuolis.
- Girdėjau – tu neišsilavines.
- Ką tu kalbi? Tai aš neišsilavinęs? – įsižeidė Maceina.
- Girdėjau kaip tu pirstelėjai ir supratau – neišsilavines.
- Nemalk šūdo. Nu, išlėkė.. nesulaikiau. Nenori su manim draugauti?
- Draugaukim. Aš nieko prieš.
Sarmatijoje moterys ir vyrai draugystę suprato kaip bendrą veiklą. Laura mėgo maudytis, tai Maceina jai nutrindavo nugarą. Maceina mėgo muštis, tai kartu su Laura jie primušė Kazlą du kartus ir Siparį tris kartus. Du kartus Siparis atitalžė du draugus Maceiną ir Laurą. Maceinai ir Laurai tai buvo puiki pamoka.
Laura tarė:
- Noriu, kad tu išmoktum visokių gudrybių.
- Aš ir taip gudrus, - pasimaivė Maceina.
- Yra tokia mokykla.. gal einam? – šelmiškai tarė moteris.
Jie buvo draugai ir nuėjo į tokią mokyklą, kur mokiniai mokosi persti.
Sustoja visi rateliu, atsuka į rato vidurį užpakalius ir kažkuris pūsteli.
- Kuris? – sako vyresnysis.
- Jis, - parodė Laura į Maceina. Išdavė. Tai nebuvo pirma išdavystė.
Maceina gavo lazdų, bet išdavikės Lauros nepaliko. Kariūnui giliai į širdį buvo įstrigęs jų pirmas susitikimas. Kas iš būrio gražuolių pirmoji atkreipė dėmesį į vienišą pirdūną? Laura.
Runomis išdailintos lazdos padėjo ištobulinti mokinio instrumentą.
Muzikos klasėje Maceina ir Laura duetu mokėsi virpinti melodijas. Išeidavo gražiai, todėl žynys, kuris mokė muzikos, pasiūlė Maceinai ir Laurai dalyvauti  priėmime pas Sarmatijos Motiną. Bet draugai nesutiko, pasakę, kad muzikinis numeris dar nėra tobulas.
Maceina pastebėjo, kad Laura neabejinga maudymosi treneriui. Yra toks vyrų tipas: gaudantys. Visada ištiestom rankom į moteris, atviras džiaugsmui ir skausmui, intrigoms ir apgavystei. Baisus tipas, bet žavus. Kada vykdavo povandeniniai oro burbulų pūtimai – jis pirmasis atspėdavo: kurio burbulas pirmiausia išsiskleis vandens paviršiūje.
Literatūrinio pūtimo žynys Grebulis ilgai žiūrėjo į jaunus žmones ir, pasikvietęs Maceiną į šoną, tarė:
- Ar patemsi?
- Patemsiu, - tvirtai atsakė kariūnas.
- Mažiau persk – daugiau skaityk, - palinkėjo literatūros žynys, toks mažas, besikrapštantis vidurius tipelis.
Laura mėgo maudytis ir buvo atvira džiausmui, skausmui ir mokslui. Tai pražudė jų stiprią, netikėtai prie šaltinio užsimezgusią, draugystę.
Maceina valgė pupas ir pamatė, kaip Laura dviese su treneriu mokosi pūsti didelį burbulą. Labai didelį. Tokių nebūna. Kariūnui staiga nušvito protas. Blemba, koks netvirtas mūsų ryšys – pagalvojo Maceina. Ir jis buvo teisus. Jis suprato, kad gyvenimo džiaugsmas, švietimo vaisiai yra gyvenimas, o draugystė, moters pasisavinimas, tie visokie muzikiniai pūtimai dviese – yra tik maža dalis to didžiulio džiaugsmo, kuris mums skirtas.
Numojo Maceina į draugystę. Suprato, kad nebepaveža.
Išėjo jis per miestelį namo ir prie šaltinio pamatė dešimt besiprausiančių merginų.
Jis pasuko link besimaudančių ir ... nugriaudėjo sprogimas. Garsiai Maceinai išėjo. Už tokį garsą geriausieji su pagyrimu baigia net aukštasias mokyklas.  Pajuto Maceina, kad jam gerai išėjo, kad neveltui mokėsi. Pūstelėjo kaip reikiant. Su pastenėjimu. Iš kur pas jauną kariūną tiek jėgos? Nieko nepasakysi: puikus, išsilavinęs,  šmaikštus auklėtinis.
Viena mergina net žagtelėjo. Ne kasdien tokį garsą išgirsta. Ji net pagalvojo, kad šitoks garsas nuskambėjo kaip daina jos grožiui. Tai melagingas įsivaizdavimas, bet jis „veža“.
Ji pasijuto reikalinga ir žengė link šaunuolio.
Kartu su ja reikalingos pasijuto ir kitos devynios.
Kariūnas minutelę abejojo: ar gerai daro kviesdamas tokį būrį merginų, kada jis nuo galvos iki kojų surištas draugystės ryšiais su Laura? Abejojo jis neilgai – jo išsilavinimas  užmušė visas abejones.
Maceina ilgai didžiavosi savo išsilavinimu, savo meistriškumu. Jis pajuto nesustabdomą norą atiduoti, dalinti, aukoti tai, ką jis taip tobulai mokėjo. Švietėjiška veikla jam padėjo užmiršti visokias ten draugystes ir duetus. Jis plačiai, dosniai įkvėpė gyvenimo džiaugsmo, kuris buvo jam skirtas ir savo įgūdžiais pasidalino su visomis besiprausančiomis prie šaltinio.