;;;;;;;;;;;;;

2011 05 21


Paviršiuje odos, taip spindi,
Palaidotos ašaros. Man sako
Nurimki, o aš, kaip kankinantis
Sapnas plakuos į beorę materiją.
Kambarį, kuriam orą per naktį
Prarijom. Viena antklode, viena
Mėnesiena dalinomės. Blogas kvapas
Nuo lūpų, kurį paryčiais paliečiu –
Man gražiausia saga išplyšus iš
Nakties uniformos. Po delnu
Pasidedu laišką, užgesusį drugį
Ir užmerkiu akis. Vaidinu, kad
Jau sapnas aplankė, o kai tu
Sudejuoji per miegą, prisiglaudžiu –
Kūnu užstoju nuo lūžtančio denio
Skeveldrų. Paviršiuje odos – ne aš,
Tai tik sukurtas paveikslas, kurį
Pateikiu, kaip nuvalkiotą myliu.
Jei tu įsibrisi giliau. Atrasi ne
Krūvą supuvusių medžių, ne vėtros
Užgrobtus namus. Ten iš permatomo
Popieriaus, iš kvepiančio mėtom
Puodelio arbatžolėm laimę buriu.
Jaučiu, kaip prirašytos eilutės
Ne eilėraščiais virsta, ne už jūrą
Gilesnėm mintim, tai vietos
Nerandančios salos, tai varnos
Pavirtę jausmais. Užkasiu iki
Paskutinio grūdelio kiekvieną
Atokvėpį tavo. Kiekvieną
Nebaigtą eilutę paliksiu
Užbaigti gyvenimui.