Ant tilto

Stoviu vidury. Atsirėmęs į metalinę atramą stebiu iš po tilto tekantį vandenį. Lyg ko laukiu. Už nugaros tiltu zuja automobilių upė. Užsidega raudona ir automobiliai sustoja.
  Pirmas eilėje – senas sovietinis automobiliukas, kuris laisvai galėtų riedėti tiesiai į antikvariatą. Už vairo sėdi tvarkingai apsirengęs senukas. Abiem rankom įsistvėręs plastikinį lanką su baime žiūri į šviesoforą.
  Už antikvariato – didelis juodas blizgantis limuzinas. Visi langai tamsinti, o priekiniai praviri. Už vairo sėdi vyras, kurio amžiaus nenusakysi. Jis įnirtingai kalba telefonu ir tuo pat metu rašo į užrašų knygutę. Vairuotojas visiškai nieko nemato. Jis paskendęs savo reikaluose.
  Už limuzino – ne pirmos jaunystės sportinis automobilis. Jaunas vaikinas už vairo įdėmiai stebi šviesoforą nervingai pirštais mušdamas greitą ritmą į vairą. Retsykiais pagazuoja nekantriai stebėdamas atsilaisvinusią vietą priekyje. Jis niekur negali pajudėti.
  Užsidega žalia. Antikvaras abejingai išsijudina vesdamas visą karavaną į priekį. Upė vėl pajuda.
  Toliau stebiu visą šį laiką nesustodamai tekantį vandenį. Už nugaros tiltu zuja automobilių upė.
  Laikas eina.