apie tai, kas šimtus kartų girdėta

2011 05 20

Slėniuose, kur nepatenka niekieno žvilgsnis
Ilsisi gėlės grožiu nusilenkiančios, tik tavo
Rainelių pakraščiuose snaudžiančiai spalvai,
Kuri mane nuolatos įaudrina, įsuka savo kerais
Mingančius elnius jie parsinešdami vėją
Savo kailyje pažeria mūsų sapnams mažyčius
Išgelbėtus aitvarus. Palenkia pienes po mūsų
Basomis pėdomis.
                            Žvilgsnis susigūžia, kai liežuviu
              Lyžteliu tavo ausies spenelius. Jaudina
              Labiau, nei liesčiau krūtis. Jas lietė visi, kuriems
              Leidai. Nepykstu... aš ir liesdavau kitų, nes
                          Nebuvome susitikę.
                          Jos irgi leisdavo... irgi nieko nesakydamos
                          Prašydavo, kad prieš užmigdamas leisčiausi
              Apkabinamas.
Pastelines tulpes jis padavė jai. Norėdamas būti
Dėkingas. Norėdamas patyliukais atskleisti
Savo vidų.

Sėdi porelė pievoje, šalia upės įnikus į save.
Bučiuojas, liečias, ranka ant nėriniuotų iškilimų,
Kita pirštus slepia marškinių apykaklėj.
Jis šnabžda apie tai kas šimtus kartų sakyta,
Kuo senai įtikėta. Bijo prarasti, tai ką gavo
Nieko nesitikėdamas. Kuo tai matuojama?
Kiek tai verta? Kūno šalikelėse tiek prisiminimų
Laukia, kol bus ištraukti prieš dienos šviesą.

Per daug kalbėta, per dažnai lytėta skliautai dangaus.
Tu ypatinga, o aš it mėnuo žvaigždes matau, tik
Tas kur prieš mane. O tu šalia, tu po manim,
O kai pranykstu dienos šviesoj ir ant manęs.