Mimoza

Mimoza dievino lietų, griaustinį, žaibus – audringą orą, todėl ir šį vakarą mergina ramiai sėdėjo ant suoliuko parke ir laukė. Jai buvo padūkėliškai juokinga stebėti praeivius, su kiekvienu nugriaudėjimu vis labiau skubančius į savo neperšlampančius namus. Dingstant saulei ir elektros blyksniams nušviečiant padangę, Mimozos akys žėrėjo lyg du deimantai, o jos auksinės garbanos dengė iš jaudulio virpantį kūną.

-   Prasideda, - tesušnabždėjo mergina.

Ir iš tikrųjų, vos jai prabilus ėmė lyti. Dideli perlamutriniai lašai krito iš dangaus ir leidosi ant įkaitusio miesto asfalto, ant savo juodus lietsargius traukiančių žmonių. Vienintelė Mimoza elegantiškai atsistojo ir lėtai žingsniavo į aikštę, ten kur ją lengviau pasieks debesų kristalai. Mergina lengvai išskleidė rankas ir ėmė suktis. Jos šilkinė suknelė greitai sušlapo ir lipo prie grakštaus kūno, plaukai kibo prie pečių ir veido, bet tai buvo nesvarbu.

Žinoma, miestiečiams ši scena buvo gan keista, netgi vulgari. Tame pačiame parkelyje laiką leidę vyriškiai godžiai rijo drėgną Mimozos kūną, jos liemenį, klubus. Senyvi džentelmenai ir ponios snobiškai suko akis nuo šio nežemiško reginio, nenorėdami parodyti, kad jiems rūpi kažkokia pakvaišėlė. Tik maži vaikai ėmė kartu šokti su mergina, jie trypė balose, krykštavo, žaidė ir dainavo. Tiems pasaulio baisybių nepaliestiems žmogiukams nerūpėjo praeivių žvilgsniai, kandžios pastabos ar po stogu susispietusių paauglių pašaipos – jie gyveno sau.

Šventė baigėsi su pirmais saulės spinduliais. Vaikai pabėgo pas savo susirūpinusius namiškius, o Mimoza, švelniai traukdama suknelės kraštus žemyn, skubėjo į savo pastogę. Dabar, kai gatvės prisipildė įvairiausio plauko žmonių, jai buvo laikas pasitraukti ir vėl laukti. Kitos liūties.