Operacija „Gips“

•        

   
    Generalinis Štabas pilnu sąstatu: Vyriausiosios Brigdos generolės Dalytės, Operatyvinės krašto apsaugos vadės generolės Rasytės, Tiekimo  ir veiksmų organizavimo generolės Irutės, lydimi kapitono Juozapo, šturmano Geležėlės Antonijaus de Samurato, pakėlė žirgus ir skeldami žiežirbas į akmenų grindinį, vakarėjant paliko  Klaipėdos ustamiestį, paliko Jūrininkų ramovę „Krantas“. Rytui auštant, pragydus antrėms gaidžiams turėtų pasiekti sostinę Vilnių. Komisarai Pasagėlė ir Rokis, atsakingi už operaciją „Baltoji iltis“lydėjo ofecialius operatyvinius darbotojus brolius Grimus: Gediminą, Darių, Žymantą ir Visgirdą. Pas juos  buvo visa sukaupta operatyvinė informacija su portretinėm ir visų įkalčių nuotraukomis. Gerai pasidarbavo agentai „Kurmiukai“ Ukmergės regione. Komisaras susisiekė su Radviliškyje dislokuota Brisių, Margių, Sargių rinktinės vadu Roku Rokfelerių. Perspėjo, kad apie vidurnaktį būtų pasiruošę žygiui. -Klausau komisare, atsiliepė Rokas Rokfeleris. - būsim pasiruošę kovai pagal Statiutą, išbalintom iltim ir sušukuoti „Ežeis“. Žaliasis vagonas yra visada paruoštas vade. Turim laiko, atsigabensim iš  Pakruojo dvaro sunkaus žygio iki Juodosios jūros išbandimus atlaikiusi Alsį. Reikia jį pratinti gyventi pagal naujas neįprastas taisykles Lietuvoje.
    Bocmanas Krauzeris skrisdamas virš Žemaitijos kalvų stębėjo iš paukščio skrydio, štai iš dešinės, raitėliai šuoliavo auto-magistrale Klaipėda –Vilnius. Pasuka galvą į kairę, mato,  dundiedamas skrieja Vakarų ekspresas. Už lokomotyvo vairuolazdžių stipriai, sveikai ir protingai suspaudęs dešinę, sąstatą veda pats  Elegija Masiulija.  Žvalgosi bocmanas Krauzeris, pasikalba su savo asiliuku Antanez. Šis taip pat apsiprato, nustojo drebėti, žvalgosi iššiepęs dantis, kartais pasveikina praskrendančius paukščius: -Y-haa, y-haa. Štai jie pamatė didelę, aukštą raudona bažnyčią. -Tai juk Šviekšna, - šuktelėjo bocmanas Krauzeris. -Y-haa, y-haaa, -pritalė Antanezas. Labai grąžus Žemaitijos miestelis,  nusistębėjo bocmanas Krauzeris. Čia didelius kalakutus augina, pastębėjo asiliukas Antanez.
      -O kas čia dabar? Bocmanas  užskrido virš vieno pastato, aptverta akšta tvora. Apšviestame kieme apie stulpa rateliu ėjo penki pilkais dryžiais pažymėtais chalatais aprengti žmonės. Ilgos rankovės buvo surištos už nugaros. Jie ėjo ratu vienas paskui kitą nulenktom galvom ir kažką žingsniuodami pagal ritmą burbėjo. Panašu, kad jie kažką kūlė, tuku-tuku, tuku-tuku. Bocmanas Krauzeris pilotui parodė ranka, kad  pakibtų virš jų galvų ir nusileistų žemiau. Šie išgirdę motoro gausmą pakėlė akis į dangų ir pamatė dideli „paukštį“, bet neišsigando, o smalsiai išsišiepė ir žiūrį, kaip virš galvų kybo asilas ir bocmanas. –Man atrodo, kad saviškis, -prakalbo Antanas. – Sveiki vaikinai. Kas būsit, - paklausė Krauzeris. - Aš tai Jurgis, va šis, Tadas, trečias Antanas. – O mes ęsamę Aurimas ir Martynas, - geranuoriškai prisistatė likę du pašnekovai. - Kodėl toki grąžų vakarą vaikštote ratu, eikit pabėgioti laukaias, į dangų pasižvalgykit, pažiūrėkit kaip grąžu, o jūs už tokios aukštos tvoros? -užklausė bocmanas. – Negalim, kaubojau.  Negalim niekur eiti, mes čia priregistruoti. –Ššššš, kaubojau, gali išgirsti. Trumpai, tyliai pakalbėjo bocmanas, viską išsiaiškino ir klausia: - Ar norėtumėt kartu su manimi skristi. –Norim, labai norim, bet kaip tai padaryti? Bocmanas Krauzeris pasilenkė, pabučiavo juos į kaktą ir tyliai pašnibždiejo: -Eikit skubiai liulia-liūlia, baju-baj. Toliau viskas bus labai gerai, jūs mane pasivysit. - Bėgam, kaubojau, bėgam. - Kokių žmonių yra, nusistębėjo Jurgis, Antanas, Tadas, Aurims ir Martynas. Bocmanas mostelėjo pilotui, kad kiltų aukščiau ir skristų neskubėdamas rytų kriptimi link Šilalės. Praėjo gal trylika minučių, bocmanas Krauzeris žvilgtelėjo kairėn, žvilktelėjo dešinėn ir mato, kad penki draugai joja greta jo. Joja ir dainuoja dainą apie Blindą. Apie Svieto lygintoją Tadą Blindą, bet  dainuoja kažkaip naujai, moderniai.
Bocmaną Krauzeri nenustębino ne tai, kad jie joja ir dainuoją, bet nustębino jų „žirgai. Jie sėdėjo ant baltai chalatais aprengtų sanitarų sprando. Šie mina kojom kaip dviračių pėdalus ir slenka aukštai dangumi su neįprastais raiteliais.  „Žirgai“ tik dūsauja: Ujujui, ujujui, Jurgi, Antanai, Tadai, Aurimai ir Martynmai, grįškim atgal, pavargom. Prižadam, būsim geri ir jus nebeskriausim. Nebeskriausim, dešruos duosim, ne vien bulvių „mundieriuose“ su druska ir kanapėm, kad juos prasmegtų. Grįžkim. Pusryčiams bus cepelinai su daug kręsnų. Grįžkim, labai prašom, Taduk. Prisiprašė, nauji bocmano pažįstami, pasuko už ausų į kairę ir grįžo atgal, džiaugdamiesi nakties nuotikiu. Ryta prabudę Jurgis, Antanas, Rokas, Aurimas ir Martynas pasakojo vienas kitam ir kitiems nakties nuotikius.
    „ Vakarų ekspresas“ spiegdamas stabdžiais sustojo Radviliškio stotyje. Žalias Vagonas buvo prikabintas prie bendro sąstato, ir pajudėjo  Kėdainių kriptymi iki Jonavos, galutinės stoties. Juos labai iškilmingai palydėjo Radviliškio miesto garbės piliečių Vytauto, Juozapo jungtinis choras po žaliom Eglutėm užtraukė: -Skriiisk svajooooonė sparnuoooootą, aukštyyyyyyyyn... Čia, nuo šios sekundės, operacija „Gips“ pradės veikti pilna galia, o kol kas naktyje, pritariant ratų gaudėsiui Jūrų Akademijos dūdų orkestras trenkė galingą maršą, o jauni kariūnai, Jūrų skautai ir keturkojų rinktinė dainavo pagal šį maršą kiekvienas savaip:
  Kur lyyy-gus laukai, snaudžia tam-sūs miškai, lietuuuuviai barzduočiai dumuooooja. Ga-lan-da kir-vius, kala-vi-jus aš-trius ir juodbėėėrius žirgus balnuooooja. Žaliame vagone, pro pravirus langus sutartinai sakambėjo: -Au-au-au.  Pa-šiauš-tais še-riais ir iš-šiep-tais nas-rais, mes gi-minę  savo apgiiiiinsim, ga-lan-dam il-tis ir iš-plie-tę akis, mes nuož-mųjį priešą naikinsim. Au-au-au, A-ūūūūūūūi. Naktyje sklido pro pravirus langus, kviesdami apylinkių keturkojus kilti į kovą prieš nuožmius priešus, kurie kėsinasi į Šūnų ir Katinų giminę. Ateina atpildo valanda, tikra „Baltramiejaus naktis“ – Hau, -amtelėjo Komisaras Rokis rinktinės vadui Rokui Rokfeleriui. - Hau-hau, atsakė šis.