naktiniai pažaidimai

Tąkart neužmigau iki trečios valandos. Galvojau apie tai, kaip pakeisti atmintį, pasitelkiant, tarkim, rodomo filmo apie kitokią praeitį virpesius; galvojau kaip atsiimti iš manęs pavogtus ir negrąžinamus daiktus. Galvojau apie pagalvę, kurią pavadindavau tai vienu, tai kitu vardu. Antrasis vardas pasakytų: atsirado naujas veikėjas pagalvių rinkoje.

Gulėjau visiškai nuogas, bet ką nors daryti neturėjau nei jėgų, nei noro. Išties, jaučiausi nekaip. Buvau pavargęs, apie daug ką galvojau, bet vis iškildavo idėjos apie atminties pakeitimą, panaudojant sutampančius dažnius. Aš nebuvau girtas ir apsvaigęs, vis galvojau nuo ko mano tokia būsena: nuo vėjo, kavos ar futbolo.

Prisiminiau Sigitą Parulskį ir vis galvojau kas būtų jei aš atsisėsčiau ant knygų lentynos viršaus, kad geriau girdėčiau. Sakyčiau, kad knygos spaudžia užpakalį, bet gerai, kad dar ne su kietais viršeliais, ypač vidurinė; įsivaizdavau kaip būtų nepatogu jei vidurinė knyga būtų siaura ir su kietais viršeliais. Manau šitas mano performansas Sigitui patiktų, ypač posakis, kad knygos spaudžia užpakalį.

Grįžęs į tikriausią iš tikrovės formų, tyliai nusliūkinau į tualetą. Ėjau palei sieną ir kadangi buvau visiškai nuogas, stengiausi, kad manęs niekas nepastebėtų. Kaip mes bijome savo nuogumo; ir kitų, bet ne taip.

Visas tirtėjau, žaizda ant kelio negijo, bet ji nebuvo didelė. Tai nebuvo Štuthofas, bet mintys nuklysdavo visur. Mes sunakinom žydus dėl konkurencijos.

Taip nukrypau nuo pagalvių, atminties ir sveikatos temų, kad net pavargau. Užmerkiau akis, bet miegas „nėjo“. Laukiau sekančios valandos.

Antra tos pačios nakties dalis. Sako, visi vardai kūryboje būna išgalvoti, tai aš jų net nevartoju. Išnyra Hamletas, bet ką jis čia veikia? Juk jis vardas. Mums vardų nereikia, jų reikia kitiems. Mes juk nešaukiam savęs vardu. Mes „ant savęs“ išvis beveik nešaukiam, daugiau šaukiam „ant kitų“ ir dažniausiai šaukdami nevartojam vardų.

Rašau į telefoną, nes „kompą“ tingiu įjungt ir akis gadina. Kaip viskas modernu palikę. Kad rašytume nereikia nei lapo, nei plunksnos. Dabar visi rašo kitaip – internetu. Sumodernėję, o ir skaitytojas sėdi internete, taip pigiau. Miegas vis dar „neina“.

Prisiminiau kaip Baltarusijoje maudėmės kanale. Vanduo buvo išties nešvarus, bet svetimoj šaly galime maudytis ir nešvariam vandeny. Juk savi nemato. Dėl to tokia didelė ir emigracija. Nes mes pilki šešėlio žmonės, o Anglijoj, Airijoj ir Norvegijoj dažniau apsiniaukę. Ispanija – praeitas etapas. Dabar pas juos krizė, tik futbole ne.

O, vėl futbolas. Jau skauda koją nuo jo. Per minkšti batai. Ilgai neužmiegu šiąnakt, dar ta pilnatis. Kava ir pilnatis – blogas derinys. Dar trečia braunasi į pagalvės poziciją. Bet su ja retai miegu, ji – atsarginė.

Ta kūrybinė realybė tokia tikra pasirodo. Metakūryba metarealybėje. Moksliškai, bet užmigti tai nepadeda.
Vaistų aš negeriu. Pasikviesk daktarą Aiskaudą, jis tau padės nuo visko sakydavo vaikystėje televizorius. Bet aš dabar neturiu televizoriaus ir negaliu pasikviesti. Reikės bandyti užmigti pačiam, jau po 3. 12, greit trylika. Baigiu šį seansą ir bandysiu miegoti. Geriau miegoti, nei rašyti, tiesiog taip sveikiau.