kirpykla

Tylus džiazas iš getimo kambario pasiekia mano kavos puodelį. O toliau jam niekur net nėra reikalo keliauti, aš visą jį godžiai pasiimu. Jauku sėdėti vakare, kai saulė jau prieš pusvalandį paliko horizontą, ant antikvarinių baldų ir skaičiuoti savo kavos tirščius. Atrodo tirščiai nieko nesako apie ateitį. Nieko gero, nieko blogo, tik tyli ir žiūri iš puodelio dugno į mane.
  Bet tuo man netenka ilgai mėgautis – iš gretimo kambario pasigirsta skardus balsas sakantis: „kitas! “, ir aš suprantu, kad atėjo mano eilė. Patrauktas staiga kilusio šurmulio nuo savo minčių, tingiai pakylu iš krėslo ir tyliai, kad nesukelčiau dar didesnio triukšmo lėtai lyg šio namo šeimininkas nužingsniuoju link mane kvietusio balso.
  Įeinu į skoningai apstatytą kambarį. Iš kart į akis krinta vyraujanti mano mėgstamiausia – ruda spalva. Šiandien kaip tik pasirišau savo mėgstamiausią rudą skarelę ir užsimečiau rudą aptrintą odinę striukę. Vis dėl to nemelavo Kenas, rekomenduodamas šią vietą. Jis sako – jis žino, juk, jis dar nė karto manęs neapvylė.
  Jauna blondinė jau manęs laukia pasiruošusi. Sakyčiau, daili ir iš veido atrodo, kad čia vienas iš tų retų atvejų, kai iš karto  pajauti turįs reikalą su maloniu ir išprususiu žmogum. Juodos aptemptos kelnės, rudi  paaukštintu aulu batai su mažu kulniuku ir balta, rudu atspalviu palaidinė idealiai jai tiko. Atrodo, netelks, kaip dažniausiai, visą valandą sėdėti ir tylėti, nežinant, ką pasakyti. Su tokiais žmonėm kaip ji visada randi bendrą kalbą, blogiausiu atveju – bent turėsiu, kur pagainioti akis.
  Atsisėdu į didžiulį juodą minkštą krėslą, numetu rankas ant atramų, o kojas lėtai užkeliu ant palydos. Mano jau minėta blondinė švelniai perbraukia ranka mano plaukus, kažko paklausia, ir aš linkteliu galvą. Mes pakylam ir nueinam į kitą kambario galą, atsisėdu į kitą krėslą, tiesa, nebe tokį didelį, bet ne mažiau minkštą. Atlošiu galvą atgal ir ji atsiduria porą centimetrų pakilusi virš kriauklės. Tada šviesiaplaukė paleidžia vandenį pro kranelį, ranką patikrina temperatūrą ir, pamačiusi, kad jis jau pakankamai šiltas, sušlapina mano plaukus. Tada laukiu. Galiu žiūrėti tik į viršų arba priekį dėl kriauklės išlinkimo, todėl merginos nematau. Girdžiu, kaip ji paspaudžia buteliuko kakliuką ir trykštąs šampūnas plūsteli į jos delną. Turbūt, netyčiom ji pataikė jį paspausti taip, kad garsas, suspaudus buteliuką atsikartojo į, iš kambario kampo leidžiamos muzikos, ritmą. Ji ištrina muilą delnuose, o aš vis dar žiūriu į lubas, nes žiūrint tiesiai matosi tik langas, pro kurį galiu įžvelgti tik purviną pavasarį: visur balos, ant gatvių – purvino sniego likučiai. Nekenčiu tokio metų laiko, todėl ir žiūriu į lubas.
  Jaučiu, kaip mergina drėgnomis rankomis pradeda trinti mano plaukus. Jie prisigeria muilo, suputoja, ir tada ji juos vėl nuplauna šiltu  vandeniu iš to pačio kranelio. Tada dar kartą pasikartoja ta pati procedūra. Ji užmeta sausą rankšluostį man ant galvos, ją švelniai išsausina, kad vanduo nelašėtų ant pečių, ir nurodo sėstis į pirmąjį krėslą. Aš ir vėl tingiai pakylu ir lydimas švelnaus džiazo nujudu jo link. Atsisėdu ir tuoj pat ateina ta pati blondinė. Beje dar jos konkrečiau nepristačiau. Ne daug apie ją numanau, bet bent jau žinau, kad ji vardu. Liza atsargiai, kad nepeštų, sušukuoja šlapius plaukus, išsitraukia iš stalčiaus žvilgančias žirkles ir pradeda kirpti...