Aplink mane

Žiedo vainikai kryželiais žymėti,
Šakos triūbuoja galūnėm spalvotom,
Į žolę po langu kaip sniego primėtė,
Balto gražumo netekusio koto.

Čirškauja gyviai į šaką sulindę,
Uodegas snapo smailiu pakedenę,
Nieko nelaižę ir nieko nežindę,
Bėgioja po kiemo sušilusį denį.

Senė prieš galą išbarstė po žolę,
Duonos likutį suraižytą smulkiai,
Gyvas zvimbimas girdėti iš tolo –
Lenda per sieną išklerusiu smuiku.

Kuičias po kiemo blakstienas smėlėtas –
Katiną gaudo, paglostyti nori,
Saulės verpetas iš debesio mėto
Spindulio karšto gelsvus meteorus.

Motinos aukštuos per sienas išsvyra –
Storas lankstumas nutįsęs į priekį,
Moko be galo taip šaižiai įkyriai,
Varnom piktokom vis rėkia ir rėkia.

Sutroškusios dienos kubile tręšta,
Šurmulio keisto spygliais apipintos,
Laikas po skirsnį į tolį bekraštį
Nešasi žmones, kaip Kuršmarės stintas.