---

Sapne manęs prašo
kalbėt apie vijoklius –
apie tai, kaip ilgą vasaros
dieną jie apraizgo mums kojas,

jų tykų ir nepastebimą
augimą,

regiu, kaip rakteliai
nutvieskia pakelę auksu,
žolėtas dulkes palieka ant pirštų,

ir rudenį mes tylėdami
geriam arbatą
(ar matai, kaip ji švyti),
tarsi kažką slėpdami ir
nedrįsdami  –
o mums žiedai krinta iš lūpų,
sakai „myliu“ ir vienas išspurda,

kitąnakt girdžiu, kad netolies
šienaujama pieva,
vaikai šmirinėja aplinkui, o
Petras vieną įleidžia į dangų,

tuo metu
kalbi man apie brūzgynus ir
geliančias pėdas tarytum
vėl būtų pavasaris,

tarsi už mūsų dar tik tiesia kelius
ir jau laikas plikyti vandenį,
kol žuvys dugne ruošiasi slėpti raktus