Pakibo ant šakų žiedų kišenės,
Ant seno klevo sodo vidury, -
Parimo obelys, pabąlusios, kaip senės,
Nukelk, praeidamas kepurę, jei gali...
Tas šventas sodas užaugino vaiką,
Bitutę priglaudė medonešio metu.
Uždėsiu aureolę šitam laikui,
Paženklindamas kryžiumi šventu.
Iš tolo akį merkia vyšnios žiedas,
Lapų delnuos alsuoja paslaptis.
O mano siela sodui himną gieda,
Jautri ta žmogiškoji prigimtis.