Plaštakės Dienoraštis X

Didelis puodelis juodos kavos prieš mane ir tuzinas minčių, kaip nusigauti iki namų, susirinkti daiktus ir kuo greičiau dingti iš šito miesto. Bent jau trumpam pakeisti aplinką. Mažiausiai norėjau sėdėti sausakimšoje kavinėje. Žinoma, būtinybės namo grįžt lyg ir nėra. Pinigai ne problema, jų visada galima gauti greitai ir nesudėtingai. O kai turi pinigų, viskas pasidaro įmanoma. Tačiau norėjosi grįžti į „savą“ aplinką, tarsi pasikrauti saugumo.
Nutariau eiti, nesukdama galvos. Galų gale, nesu tokia svarbi, kad manęs ten lauktų su grėsmingai atrodančiais vyrukais ir šunimis.
Mhm, raktas rankoj, atsargumas mintyse. Lipu laiptais į trečią aukštą, kol kas viskas atrodo taip, lyg niekas po manęs net nebūtų buvęs. Na, tikėkimės tikėkimės. Atrakinu duris, nejaučiu nei svetimo kvapo, nei smūgio į galvą. Uff, kol kas viskas nuostabu. Bet šviesos nusprendžiu nedegti. Better safe than sorry*, kaip sakoma. Iš spintos į kuprine susimetu mėgstamiausius drabužius ir krūvą apatinių. Įšoku į patogius batus ir šiltą striukę. Jaučiuosi, lyg ruoščiausi į turistinį žygį, che che. Tipenu į virtuvę, atlupu grindų lentelę ir surandu visas santaupas. Skaičiuot neskaičiuosiu, bet atrodo, kad niekas nepaliesta. Na taip, o kodėl turėtų būti kitaip?! Pradedu balsu juoktis iš savo naivumo, kad taip susireikšminau. Žinoma, manęs niekas neieškos ir nesugalvos išsiųsti pas Kūrėją. Šypteliu sau. Nors ir suprantu, kad visas šitas „pabėgimo planas“ yra bereikšmis, dingti kuriam laikui būtų pravartu. Galų gale, atostogos ir kelionė yra sveikintina.