Plaštakės Dienoraštis VII

Laiptais žemyn, žemyn, dar žemyn. Paskutiniu metu viskas žemyn mano gyvenime. Drabužiai, kūnas. Kyla tik vyrų įnagiai man prieš akis. Na, vis šis tas.
Įdomu, ar tas monstras viršuje jau pastebėjo, kad aš dingau? Mhm, tik pagalvojau ir išgirdau, kaip nevaikiškai nusikeikęs jis trinktelėjo durimis. Viskas, lenktynės prasideda.
Pasileidau gatve kaip įkąsta į užpakalį. (Jau geriau tikrai būtų kas įkandęs…). Neturėjau jokio plano, nei ką daryti, nei kur bėgti, bet tai nebuvo taip svarbu. Tuo momentu galvojau tik apie tai, kad negaliu sustoti. Visai kaip pigiame filme. Vietovė buvo gerai pažįstama, tai stengiausi gudriai pamesti besivejantį. Sekėsi sunkiai, nes nors ir būdamas stambus, jis bėgo ne kaip olandiška kiaulė, o kaip gazelė. Vaje vaje, kentės mano uodegelė, jaučiu.
Pasukau už kampo ir „užkliuvau“ už taksi. Šoktelėjau į galą ir priguliau prie sėdynės. Ponas–Koks–Jo–Vardas turėtų bėgti ir prabėgti, nesupratęs, kad aš čia. Žinau puikiausiai, kai vejiesi ŽMOGŲ, į MAŠINAS nežiūri.
Bingo! Truputį kilstelėjusi galvą pamačiau, kaip jis prabėgo pro taksi ir toliau mynė gatve.
– Atsiprašau, kad aš taip nekultūringai, – šyptelėjau taksistui. Vis dėlto šioje šalyje jie malonūs ir puikiai vairuoja juodus angliškus „laivus“. – į pačius miesto vakarus, prašyčiau, – mandagiai tarstelėjau, atsakyman gaudama vyro galvos linktelėjimą.
– O kur tiksliau, panele? – tarė jis.
– Aš jums paaiškinsiu kelią vėliau, nes tikslaus adreso nežinau, – išsisukau. Mmm taip, dabar reikės sugalvoti, kur aš būsiu ir ką veiksiu. Nieko, neprapulsiu.
Atgavusi kvapą, nusprendžiau, kad reikia patyrinėti piniginės turinį. Galų gale, už taksi mokėti reikės, o jeigu ten tuščia, geruoju man nesibaigs. Paslaugomis čia neatsipirksi.
Keletas raudonų popierėlių, krūvos vizitinių kortelių, kelios kreditinės ir kažkokios mergaitės nuotrauka. Hmz, nieko įdomaus, bet pinigų pradžiai pakankamai. Kol sugalvosiu, kaip grįžti į namus ir susirinkti savus daiktus ir santaupas, pinigų man turėtų užtekti. Liuks, kol kas aš patenkinta.
Į kairę, gatvės gale į dešinę, o tada sustojam prie baltos mašinos. Susimoku taksistui (beje, nebuvo tiek daug, kiek bijojau) ir strykt – pastrykt išlipu. „Ačiū ačiū“, „Geros dienos“ atgal. Žodžiu, angliškas mandagumas, bet man patinka.
Stoviu prie rudų medinių durų ir galvoju, ar verta lįsti žmonėms į gyvenimą. Papučia vėjas, išsklaidydamas dvejones ir daugiau nebesuku galvos – pirštai užgula skambučio mygtuką.
Duris atidarė jauna moteris (kaip ir tikėjausi, žinoma). Šypsena buvo plati, kaip ir jos užpakalis.
– Labas. Nepyk, kad taip nepranešusi atsigrūdau, bet taip gavosi, – sumurmėjau.
– Oi. Na labas. Eikš vidun, – kapojo žodžius ji.
Pirmas dalykas, kurį sugebėjo suvokti mano smegenys vos tik įėjus, buvo nepakenčiamas šuns dvokas. O gal kalės?