Plaštakės Dienoraštis VI

Stoviu apstulbusi, turbūt nuo savo pačios kvailumo. Na ir reikėjo taip įsipainiot? Įkritau kaip musė į barščius. Fe. Ką gi daryti, kur bėgti? Bet juk šitas „švediškas fermeris“ apie mane akivaizdžiai daug žino. Jei dėsiu į kojas, tam kartui gal ir išsisuksiu, bet kas bus, jei anas sugalvos mane surast? Čiulpk paskui kiekvienam už dyką. Na jau ne, nenoriu aš taip. Pagalvojus apie pinigus, galvoje gimsta šventvagiška mintis – tai kas, kad šalia guli lavonas, už paslaugas atlygio juk reikia, tiesa?
Pasiknisčiau po paskersto draugelio kišenes, bet kad anas guli kaip mama pagimdė, velnias žino, kur jo drabužiai ar pinigai. Na, bet kokiu atveju, kažkur aplinkui turi būti. Gal apuostyt viską, beieškant „karalienių“?
Apsidairau, o viskas daug paprasčiau nei galvojau. Piniginė guli prie lovos visame gražume ir prašosi įvaikinama. Net nežiūrėdama kas viduj, įsidedu į kišenę. „Tau su manim bus daug linksmiau“, pagalvoju ir išgirstu, jog Ponas Skandinavas išėjo iš vonios. „Velnias“, sumurmu sau po nosimi. Linksmybės dar tik prasideda.
– Vis dar grožiesi? – išgirstu. Linkteliu galva ir bandau šyptelti lietuviška šypsena. – Baik maivytis ir pradėk manęs klausyti! – jau įniršusiu balsu rikteli vyrukas. – Daryk, ką nori, bet seniu atsikratyk. Kambuze*, mačiau, kabo kirvis mėsai.
– Man ką, sukapot jį į gabalus ir sušaldyt mėsą guliašui?! – gal kiek per drąsiai rėžiu.
– Kad ir, man visai nesvarbu. Ir išvis, tave šalia jo paguldyti reikėtų, kad ateity tavo liežuvis atsirišt nesugalvotų.
Žiūriu į ji ir mano kojas sušaldo baimė. O juk teisybė, atgulčiau šalia raudonkaklio jūrų vilko, niekas net nepasigestu. Brrrr, reikia kažką daryti. Ir skubiai.
– Einu į virtuve šiukšlių maišų, – bandau kuo natūraliau ir drąsiau kalbėti.
– Per daug filmų žiūri. Tu ką, šita vyrioką į popieriaus perdirbimo fabriką iškomandiruot nori? – krykštauja skandinaviška kiaulė.
– Tu nori, kad aš kažką daryčiau. Va, ką mano smegenėlės sugeba, tą ir darau, – šneku jau visai drąsiai. – Einu, kirvį atsinešiu.
– Šlykšti kekšė. Terliokis, jei taip nori. – burbtelėjo, knisdamasis stalčiuje su nieko gero senajam jūreiviui nežadančia šypsena viename lūpų kamputyje. Kito kampučio nemačiau, bet spėjau, jis vikingų palikuoniui žadėjo kažką malonaus.
Pam pam param, štai ir nuostabu. Išpėdinu iš kambario, einu holu, pasuku link laukujų durų ir jas atidarius, pasileidžiu bėgti taip, lyg dalyvaučiau „Drąsus Stiprūs Vikrūs“. Nesvarbu, kad anksčiau galvojau, jog bėgti yra bloga mintis. Šiuo atveju tai netgi visai nieko variantas. Net jei ir mane pagaus, kas man gali būti? Ar taip, ar taip, sveiko kailio išnešus vis tiek nebūčiau…