Guliu pataluose.
Tyla šnabžda „Labos nakties“, bet aš manau, kad dar ne laikas, nes paroje tik 24 valandos. Turiu išnaudoti kiekvieną akimirką, todėl nepasiduodu jos simfonijai. Bet ką aš dabar veikiu? O gi mėginu prisiminti neseniai gertos 'late' skonį ir aromatą, kad nesumerkčiau akių. Visada mėgau svajoti, tad fantazija be didelių pastangų gabeno mane į virtuvę, kur ant stalo vėso šviežias puodelis kavos. Kvepėjo kaip niekada skaniai - vanile, pienu, medumi. Bet palaukite - kas geria kavą su medumi? Bei ką aš dabar veikiu?
Guliu tuose pačiuose pataluose. Mano akys sapnuoja saldų sapną. Visai kaip tas puodelis kavos.
Guliu žolėje, aplink bėgioja vabaliukai, tyliai tipsendami savo grakščiomis kojytėmis, ta gamtos simfonija apsuka galvą, o danguj plaukiantys debesys nuneša į kitus pasaulius. Visada mėgau svajoti, įsivaizduodavau, kaip tampu didi rašytoja ir gaunu Nobelio premiją, arba išgelbėju pasaulį, na nuo kokio nors blogio. Ir mane visada nervina tie, kurie nesupranta manęs, ir dar tie, kurie sako, kad reikia dirbti, kad pasiekčiau savo tikslus. Dažnai mintyse įsivaizduoju, kaip paimu ragatkę ir šaudau į juos iš už krūmų - tai bent smagumėlis!!! Pradedu garsiai kikenti. Oj, bet kurgi aš? Aj, žolėj, velnias, ir vėl gliukai užpuolė. Gal ir gerai, kad vaistukų išrašė...
Labai geranoriškai esu nusiteikęs tavo tekstų atžvilgiu, bet sunku juos pavadinti kitaip, kaip dienoraščių fragmentais. Deja, tai nėra nei apsakymai, nei dar kažkas, net ne miniatiūros.
Žinau, iškart pyksi, bet vėliau suprasi.