Naujoji Era.2

Pabudau pajutusi, kaip nutilo ūžiantys varikliai ir sunkvežimis palengva sustojo. Puspriekabėje vyravo aklina tamsa; Orinta kietai miegojo į mano kelius įsikniaubusi ir pabudo tik gerokai papurtyta.
- Regis, sustojome nakčiai, - sukuždėjau. Aitrus, dulkėmis ir kepta mėsa atsiduodantis oras, sklindantis pro atvirą liuką, priminė įprastus gimtojo miesto kvapus. Sesers skrandis garsiai suraibuliavo, o ir aš pati nebūčiau atsisakiusi sotesnio kąsnelio – visą kelionės laikotarpį maitinomės vien riešutais, kieta rūkyta dešra ir nebe pirmojo šviežumo duona. Namuose valgį visuomet ruošdavo broliai, dažniausiai virdavo nuostabią šunienos sriubą su pupelėmis ir trintais pomidorais. 
Garsus beldimas į puspriekabės šoną ir prislopintas tėvo šūktelėjimas pranešė, kad galime lipti laukan. Šiaip ne taip išsikerėblinusios iš puspriekabės, sustingusiomis kojomis ir apsiblaususiais žvilgsniais, Orinta - dar ir su radijo imtuvu po pažastimi, nupėdinom paskui tėvus. Apsidairiusi supratau, jog atvykom į nedidelį pakelės kaimelį – iš kalvos papėdėje susispietusių namukų sklido gardūs kvapai ir mirguliuojanti žibintų šviesa. Mus, žingsniuojančius pro ankštus, ūkio rakandais ir malkomis užverstus kiemus, pasitiko nesvetingas šunų skalijimas ir smalsūs vietinių gyventojų žvilgsniai pro langus. Bet regis, dauguma čia pažinojo mano tėvus, šen bei ten girdėjosi sveikinimo šūksniai.
- Labą vakarą Gelgaudai ir Mitra!
- Sveiki gyvi, matom su dukrelėm! Geros joms dalios!
- Užeikit kada, neprasilenkit!
Mūsų tėvas nuotaikingai pamojavo keliems pažįstamiems; motina, kaip ir įprasta, net akių nepakėlė, tik dar labiau susigūžė į savo kandžių iškapotą skarą. Kartais suabejodavau, ar ji išvis šiame pasaulyje gyvena – retais atvejais ji šypsodavosi, išdidžiai demonstruodama savo radinius, ir žmonėms tiesiai į akis žiūrėdavo savo įtaigiu, hipnotizuojančiu žvilgsniu. Tačiau paprastai net nejausdavai jos buvimo – negana to, kad nebylė, bet dar ir visiškai abejinga jai supančiai aplinkai. Mudvi su Orinta, tiesą pasakius, ne pačius palankiausius jausmus jai puoselėjom.
- Štai ir atėjom, - tarstelėjo tėvas, kai atsidūrėm priešais didelį molinių plytų namą, su tabaluojančia iškaba „Pakeleivinė“. Tris kartus pabeldęs, tėvas luktelėjo, kol atsidarys duryse įstatytas langelis. Netrukus jame pasirodė kreiva, akivaizdžiai ne ką kartą lūžusi nosis ir pora krauju paplūdusių akių.
- Ach, čia tu, Gelgaudai. Pas mus, žinok, viskas šį vakarą užimta. Bet tau, kaip nuolatiniam savo svečiui, kambarėlį išsaugojęs vistik turiu…
- Dėkui, Lukriau. Visada malonu apsilankyti, - draugiškai atsiliepė tėvas.
Durys plačiai atsivėre ir mes visi keturi sugužėjom į vidų. Keistasis pakelės namų savininkas, virpančioje, kaulėtoje rankoje laikydamas žibalinę lempą, nuvedė mus laiptais aukštyn. Buvo paliegęs, kaip ir dauguma šių kraštų gyventojų, kurie greitai seno ir anksti miršdavo nuo įvairiausių ligų bei nepritekliaus. Kiek teko girdėti, tik Vakaruose žmonės buvo aukšti, žvalūs ir sveikus dantis turėjo.
- Štai jums ir kambarys, žiū, su visais patogumais.
Patogumais jis, matyt, vadino porą pageltonavusių čiužinių, kibirą, gausiai padengtą sudžiuvusiomis išmatomis ir išklerusį staliuką su žvake. Orinta gailiai suinkštė – mačiau, kaip apsimiegojusiose jos akyse tvenkiasi beviltiškumo ašaros. Aš irgi beprotiškai ilgėjausi namų ir savo kambarėlio palėpėje, tarp džiovintų prieskonių žolelių ir mėgstamiausių knygų, bet net ir nutrintas čiužinys geriau už naktį, praleistą nepatogiai susirangius dvokiančioje puspriekabėje.
Tėvas padėjo sunkią ranką Orintai ant peties, tarsi reikšdamas apgailestavimą, tačiau šioji tik krūptelėjo – toks švelnumas iš tėvo pusės buvo nebūdingas. Dažniausiai visas jo dėmesys tekdavo broliams ir rastiesiems artefaktams, o mūsų jis tik retkarčiais šio bei to paklausdavo, arba motinai pusbalsiu papriekaištaudavo, kam verčia po namus keliais šliaužioti grindis blizginant.

Lukrius pranešė, kad po gero pusvalandžio galėsime nusileisti į valgomąjį, kur bus patiekta vėlyva vakarienė. Nors nuo nuovargio apsunkę vokai jau merkte merkėsi, valgio nė už ką nebūčiau atsisakiusi. Orinta, parvirtusi ant čiužinio, ėmė radijo stotis gaudyti; tėvas nejaukiai tylėjo, žvalgydamasis čia į vieną, čia į kitą, o motina kažin kur pro duris išmovė, matyt, padoresnės išvietės ieškoti. Jei ne eterio tarškėjimas ir protarpiais bepasigirstanti muzika, būtų buvę velniškai nejauku – nepamenu ar kada išvis buvome vienumoje kartu su tėvu. Po kurio laiko šis nemaloniai atsikrenkštė ir vis dėlto prabilo:
- Tai kaip jums kelionė, neprailgo?
Abi nebyliai papurtėme galvas ir nieko neužsiminėm apie užtirpusias kojas, gurgiančius pilvus bei puvėsių dvoką. Tėvui teko išmastyti sekantį klausimą.
- Ar įdomu, kaip Kapinynas atrodys?
Orinta trumpam pakėlė akis nuo radijo imtuvo ir sudrebėjo, o aš, savo ruožtu, supratau, kad tinkamas momentas pareikalauti bent trupučio informacijos.
- Kiek dar važiuosime iki Kapinių Miesto? Ar ten baisu? Ar mes turėsim jums padėt kasinėti? Kiek…
Slopus tėvo kikenimas mane nutraukė. Jo žvilgsnis tapo beveik švelnus ir bent akimirką jis priminė tikrą tėvą, rūpestingą ir padrąsinantį.
- Nieko nebijokit, mano dukros. Kapinių Miestai nuo Gyvųjų Miestų skiriasi tik tuo, kad laikas juos palengva žeme užklojo ir samanomis užželdino. Kadaise ten gyveno tokie patys žmonės kaip ir mes…
- Ten gyveno burtininkai ir šamanai! Jie pardavinėjo sielas demonams, kad patys pralobtų ir užvaldytų pasaulį! – karštai sušuko Orinta, tačiau tuojau pat nutilo, kai trinktelėjau per pakaušį. Tėvas, regis, nė nepyktelėjo. 
- Ryt vidurdienį turėtume atvykti, ten pačios ir pamatysite. Žinau, mokyklose jus kiek kitaip mokė, bet ištikrųjų, tai ne prakeiksmas anuomet žmones išguldė, o biologinis ginklas.
Pamatęs mūsų nepatiklius žvilgsnius, tėvas suprato, kad nė velnio nenutuokiame, apie ką kalba, tad nusprendė geriau patylėti. Orinta pagaliau sugavo pusėtinai traukiančią radijo stotį ir ėmė linguoti į muzikos taktą. Užkimęs dainininko balsas suokė apie pasaulį be melo ir tamsos, apie lietų ir žaliuojančias pievas. Sako, Vakaruose dažnai lija. Negalėjau sulaukti, kada su tėvais patrauksime į Vakarus, pardavinėti rasto gėrio, tačiau pirmiausia teks iškęsti viešnagę Kapinių Mieste.

Sugrįžusi motina mostelėjo mums, kad nusileistume vakarieniauti. Iš apačios sklido žmonių šurmulys, taukšėjo puodai ir stiklinės, o nosis pasiekė neapsakomas šunienos kvapas.
Susėdome prie ilgo medinio stalo, kartu su kitais pakelės namų lankytojais, kurie mus godžiai, tarsi kito pasaulio gyventojus, nužiūrinėjo. Visi iki vieno buvo jie kaulėti ir sudžiuvę, pakumpusiomis kupromis ir pražilusiais retais plaukais. Sunku buvo pasakyti, kiek kam metų – vaikas ir tas, atrodė luošas ir ligos iškamuotas. Ypač tie vargdieniai į mus su Orinta vėpsojo – tokias žvalutes ir, palyginti, rubuiles, net akimirką pamanėme, jog rimtai svarsto, ar nepatiekti mudviejų pietums.
Šeimininkė, Lukriaus žmona, išdalijo kiekvienam po sulamdytą bliūdą ir šaukštą, o netrukus atnešė ir visą puodą garuojančios vakarienės – šunienos troškinio su daržovėmis. Vėliau gavome ir alaus atsigerti, nuo kurio Orintai galutinai nusvyro rankos ir sulipo akys – teko ją viršun nešte užnešti.             
Nuvargusios, bet bent jau sočiais pilvais, įsitaisėme miegoti - nė nejausdamos, kad čiužinys stipriai atsiduoda prakaitu ir nešvara. Tėvai liko apačioje, tad judviejų mes nesulaukėme - tuojau pat kietai įmigome ir būtume išmiegojusios iki ryto, jei ne baisus triukšmas ir bildesys, po kurio laiko pasigirdęs pirmame aukšte.