Eilinė diena

Šerlokas Holmsas sedejo Šamo kavinėje, Waterlo gatvėje numeris 89. Waterlo gatvė buvo keisčiausia visame mieste, o gal net ir šalyje. Kada tik beužsuktum, čia visada galėjai pamatyti šimtus besiburiuojančių pankų, metalistų, gotų ir šiaip keistų tipų.
    Netoli esančioje aikštėje sėdėjo į hipį panašus žmogus apsiginklavęs gitara ir kažka grojo. Šerlokas panoro sužinoti kokią gi muziką galėtų groti toks žmogus. "Tkriausiai tai bus kokia nors negirdėta ir man nesuprantama muzika.. Juk aš toks senamadiškas..." galvojo Šerlokas iš lėto žingsniuodamas link auksiniais klevų lapais nuklotos aikštės kurioje tas keistai apsirengęs žmogus brazdino gitarą. Artėjant prie gatvės muzikanto Šerlokas vis aiškiau ir aiškiau ėmė girdėti melodiją kuri jam kažką priminė. Tai buvo keista. Sėdėdamas kavinėje Šerlokas neprisiminė NIEKO. Jis žinojo savo varda, pavardę, žinojo netgi kur gyvena, bet ką jis veikė vakar, užvakar, prieš savaitę ar prieš mėnesį prisiminti neįstengė...
  Dabar Šerlokas pilnai prisiminė melodiją ir pradėjo ją niūniuoti, o paskui netgi patyliukais dainuoti. Priėjęs prie keistojo žmogaus jis išsitraukė iš kišenės monetą ir imetė į gitaros dėklą gulintį priešais jį. Monetų dėkle buvo ne per daugiausiai ir tai visos jos buvo labai smulkios. "Už tiek net cigarečių nenusipirksi" pagalvojo Šerlokas.
  Nuo tokios minties Šerlokui pasidarė nemalonu ir jis nužingsniavo tolyn per aikštę į parką. Pradėjo lynoti. Šerlokas užsimetė kapišoną ir per parką patraukė link tvenkinio kuriame plaukiojo antys su mažais ančiukais. Pasibaigė dar viena niūri ir nuobodi Šerloko diena. O kaip jis pasiilgsta tų laikų kai buvo pačiame jėgų žydėjime ir painiodavo sudėtingiausias bylas... "Dabar visai kas kita" galvojo Šerlokas "Nesugebėčiau, amžius nhe tas, laiptai į penktą aukštą vos bepajėgiu užlipti... Kokios čia dar bylos begali būti..."