Aš nežinau kiek taip galima dar... tai nepakenčiama! Atsikeliu ryte, pirma mintis galvoje, TU. Pasuku galvą pažiūrėti ar tavęs nėra (na žinok tavęs ten niekada nėra). Todėl rytas prasideda su nerimu širdelėje, kad ten tavęs ir nebus... dušas, pusryčiai galvoju, kaip tave pasiekti, ar tiesa ką tu sakai, kaip atrodys mūsų pusryčiai. Ar žinosiu ką tau pasakyti, ar mokėsiu tave turėti, bet ar turėsiu? Vėl nerimas ir paskutinis kąsnis bulkos nueina karčiai ir neskaniai. Užgeriu pienu, nusispjaut, svarbu, kad turi ką mylėti. Padaręs gerą išvada prisimenu, kad negalima rūpintis dėl to ko dar nėra, galvosiu kai tave turėsiu. Užsimetu striukę einu lauk. Lauke šilta, malonu... Ehh, kad dabar kas tavo ranką man paduotų, laikyčiau suspaudęs, ar to tau užtektų? Vėl nerimas pašol na...!!! Va, matau porelė, gražu. Sėdi ant suoliuko abu, aš einu greta. Grynai kaip man dabar, tu su juo, o aš vaikštau. Kažkur, greta... Nepavydėk tik! Čia tu svetimas, paršas, ko lendi??? Tai, kad myliu... Ar tikrai??? Na... Po galais, vos po mašina nepalindau, sumauti šviesoforai! Ramiai, ramiai, žiūrėk kur eini.
Sėdi darbe ir nervingai trepsi kojyte, pamatysiu tave šiandien ar ne? O kaip norėčiau, gal pakviest kur? O sutiksi ar ne? O jai sutiksi tai ką tai reikš? O jai nesutiksi??? Tragedija! Ir taip visą dieną! Nešu dokumentus, matau tave greta, spaudžiu prie savęs, einu pietaut, pats glaudžiuosi prie tavęs, dedu galvą tau ant kelių, trinuosi švelnias tavo kojas ir vėl pakilęs bučiuoju į tas saldžias, saldžias lūpas. Jau nežinau kaip turėčiau tave apkabinti, kad man tavęs būtų gana. O, jau po pietų. Nekantriai numetu apatinuką ir godžiai bučiuoju nuoga tavo krūtinę... PO GALAIS!!! Žiūrėk kur važiuoji!!! Rėkia kolega keleivio vietoje, aplink pypina mašinos... Tu kur skrajoji??? Na taip, imsiu ir papasakosiu tau, šypsausi ironiškai. Ir nėra čia ko pykt, sveikas? Va ir džiaukis.
Regis mačiau tave akies kampučiu, sėdžiu ir suku mintyse tą akimirką. Įdomu ar tame žvilgsnyje matau simpatijos, gal man tik atrodo. Jo šimtas procentų meilės buvo tame žvilgsnyje! Ar tikrai? Nesu tikras... bet bučiavomės dar praeitą savaitę, pati mane užpuoliai, apkabinai net širdelę suspaudė, bučiavai skruostus, lūpas... Taaaip ką aš čia turėjau padaryti? Ah taip darbo pabaiga. Matai??? Tu man dirbti trukdai!!!
Po darbo skubu namo, nusikaliau, eina sau. Su draugu perbėgam kelis kilometrus vingio parku. Pagaliau po dienos minčių audros, viskas nurimo ir atsistojo į savo vietas. Pro akis šmėžuoja pavasarinis parkas, niekur nereikia skubėti, niekas nėra labai svarbu, viską spėsiu ir padarysiu, su tavim ir viskas bus gerai. Dušas, ramybė. Jau dvidešimt minučių jokių skubotų minčių apie tave. Net keista po visos dienos... Ar tai reiškia, kad tavęs ne mylių??? Bet jai myli tai turi iš proto eiti visą laiką? Ne? O dieve mano ar aš apgaudinėju tave ir save??? Ar aš normalus??? Ne, ne, taip negerai. Jai jos nemyli reikia atstoti, bet taip nesinori. Žinai ką? Rytas už vakarą protingesnis, ryt viskas bus aiškiau. 23. 00 padedu galvą ir susmingu pagalvėje. Ryt... viskas.. bus gerai... sučepsiu prieš miegą.
Aplinkui šviesu ir šilta, mane pažadina švelniausias bučinys kokį tik esu patyręs. Dar neatsimerkiu, bet žinau, kad ten esi tu. Tu sėdi ant manęs su balta palaidine. Dieve kaip gera. TRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRRR suskamba žadintuvas, aplinkui visai nešilta ir ne šviesu. Šešios ryto, ar tu greta???
Aha, būsi tu greta...