juntamas stygius

2011 04 29

Šiandien lietūs išdžiūvusių
Bokštų viršūnes suvilgė. Nelijo,
Tiek, kad privertė degti pradėjusius
Dulkėm springti medžius.

Sakyčiau kankinančiai lietės,
Nes vos pasirodęs nurimo.

Jei pritrūksim, jūsų ašarų dangūs.
Prisiekiu prakeiksim, nes niekas
Neaugs, niekas protesto vardan
Nežaliuos. Nežydės, tik dulkės
Aplipusios kamienus žėrės.

Ir aš pasislėpsiu tarp šalikelės
Medžių, į kuriuos net paklydusio
Praeivio pyktis nesmigs. Nenorės
Nužudyti, nenorės pasigesti to
Menko dekoro žolės.

Juk keliu ir takais piligrimai
Nuo akmenų nenugramdę savojo
Žvilgsnio po truputį slenka. Aš stovėsiu
Ir melsiuos, nors man nebūdinga
Prašydamas žydinčių medžių
Prarėžti, o gal sudainuot, kad
Suvirpintų širdis lašų.

Tik lietaus iki laimės tetrūksta,
Griaustinio ir kvapo išėjus į lauką
Ne dykros, o šilto dangaus.