(ne)laisvė, (ne)lygybė

(esė bandymas)
Teisės ir pareigos.. Laisvės ir lygybės... Atrodo tik ir gyveni konstitucijų bei baudžiamųjų kodeksų pasaulyje. Kol kas šioje žmoniškųjų teisių maišalynėje įžvelgiu tik keistus paradoksus.
Skinhead‘ai gina (?) savo šalį nuo nematomo priešo. Ir nemyli kitataučių (galbūt ten slepiasi nematomas priešas). Tad vyrai ir sudorojo vargšą pakistanietį. Spjaunant į humaniškumą, sakytume, gražu – vyrai gina (?) Lietuvą. Tik visiškai sutrinku, kuomet eisenoje „Lietuva – lietuviams! “ skanduoja vaikinas rusiška pavarde... Kita vertus, galbūt klaidingi įsitikinimai geriau už jų nebuvimą? O tai ypač būdinga šiuolaikiniams žmonėms („Dėl visko kaltas Kubilius“ – tai dar ne įsitikinimas). Teko bendrauti su vienu skinhead‘u (džiaugiuosi, kad virtualiai, nes panašu, kad kitu atveju nebūčiau išvengusi keleto smūgių). Tačiau nors ir nesveikas, bet tikras užsidegimas sužavėjo. Kaip gerai būtų nukreipti jį tinkame linkme...
Prancūzai, gindami musulmonių teises, uždraudė dėvėti hidžabas. Taigi moterys turi dvi alternatyvas: nepaisyti įstatymo ir šeimoje gyventi ramiai, ar paklusti valstybei ir už tai susilaukti vyro nemalonės (nosies, kaip ten įprasta, gal ir nekirstų, tačiau tikriausiai lauktų panaši bausmė). Ir kur čia tos teisės? Teisė rinktis vieną blogybę iš dviejų? Be pačių musulmonų noro vargu ar šias tradicijas pakeisi. Kaip ir su globos namų auklėtiniais: nors pas tėvus nuolatinis nepriteklius,  alkis ir smurtas, vis tiek nori ten grįžti – pas mamą... Vertėtų prisiminti A. Čekuolio žodžius „Kurios moters laisvė labiau suvaržyta: musulmonės, dėvinčios burką, ar vakarietės, kurios kūnas jau tapęs preke? “.
Nusišypsoti privertė „FiDi 2010“ šūkis „Fizikai – jėga, filologės – pramoga“. Oi, koks seksizmas, kokia nepagarba moteriai. Feministės sukilo. Bet ar ne pačios jos labiausiai sugadintos? Pokalbis prie kavos puodelio irgi pramoga... Bet, matyt, kiekvienam pagal sugedimo lygį. Ir štai vėl pasipriešinimo banga, nukreipta į studentų papokštavimus, kuomet pajėgos galėtų prisidėti kuriant šalies gerovę.
Per savo teises, nereikalingus įsitikinimus ir nepasiekiamos lygybės siekį pamiršome gyventi. Darniai – nevaržant savo ir kitų laisvės. Kaip norisi kartais išrėkti J. Kerouac knygos veikėjo žodžius „Baikim pliurpti, tiesiog gyvenkim! “