Nenoriu pasakot istorijos, jos raidos -
tik vieną epizodą iš dainos kadais dainuotos,
tiktai atomą iš molekulės nuskelti
ir pradanginti vėjyje it duonos kvapą.
Nėra svarbus veikėjo vardas, veido bruožai
ar veikla, nemandagu atskleisti amžių
(istorikai nesutaria, ar 2000 yra dvidešimt,
ar jau dvidešimt vienas šimtas -
kalendorius gan sudėtingas dalykas),
net nesvarbu, ar veikėjas buvo vienas,
ar jis iš viso buvo, o gal tai buvo ji arba
nebuvo jos - ji ne poezija ir net ne eilės,
o jis galbūt bajoras ir nemoka kepti duonos,
tik iškeptą įtrinti česnakais, pabarstyti
druska ir suvalgyti.
kaip pirštu į akį kūrinyje pasidarbavo kapitalizmas, iš tikro velniškai iškreipė rimą, mintis lyg ir brandoka, kalbama protingai, bet va pradžioje jau pritrūko tos mūzos, jausmas pradėjo plaukt ir nuslopo beliko tik žodžiai, reiktų labiau susigyvent su jausmu, labiau apgalvot jį ir tik tada įspraust tarp žodžių...
Ant jūtsų mietstų augts mūtsų akmenyts
Ir tsamanots vitsai ne epizoditskai!
Apvainikuotsit patyts tsavo galvats,
Tsavo tsuknitstomits molekulėmits
Ir atomaits itsipinpintsit tsau notsits!
Nauja kvailų dinozaurų karta
Tsudeginutsi duonots kvapą
Ir rautsvatsiats radiolets!
Peprociai jau dvidetsimt vieną amzių
Tsokinėjantyts ant tsavo kapo!
Pagaliau! rūtsio grindyts jau griūva
Ir jūtsų griauciai jau graipo juts uz kojų!
Vieną dieną, ir greitai, jie tsutsijungts -
Jūtsų tskarmalai petsieliai ir tsitie kaulai!
Tada ir tstots tikroji Helovyno pietsta,
Pet tik jumts, pozemių pajorai,
Prietaringai įtsitrynę cetsnakaits!
Niekats, o niekats jumts nepepadėts,
Net jie ir nei mets, nets mumts vienodai!
Nets mets nepetsitrauktsim dėl jūtsų kvailų itskrypimų:
Tsotcializmo, kapitalizmo ir kaulų otsteporozėts!
Ne ne ne niekada!
Mets nepetsitrauktsime. Ir jūts kritsit į prarają.
Nets jau lekiat, kaip kvailų avigalvvių panda,
Manydama, kad uztekts ten įtsumti avinėlį.
Pet ne! Patskutinę akimirką Jits nepetsitraukts.